Fiodoras nedrąsiai žvelgė į telefono ekraną. Motina skambino jau kelis kartus, ir jis žinojo, kad pokalbis vėl bus nemalonus. Tikriausiai vėl reikės padėti jaunesniajam broliui Aleksui – ar pinigais, ar kokia kita paslauga. Fiodoras giliai atsiduso. Jam jau seniai buvo aišku, kad šioje šeimoje jis visada buvo nereikalingas.
Dar vaikystėje jis stengėsi įtikti motinai: gerai mokėsi, įstojo į Vilniaus universitetą nemokamai, kad neapkrautų šeimos finansinėmis problemomis. Persikėlė į bendrabutį, kad tik nematytų jos paniekinamų žvilgsnių. Visos jo pastangos liko nepastebėtos – motinos meilė priklausė tik Aleksui. Fiodoras prisiminė, kaip motina švelniai apkabindavo jaunesnįjį sūnų, o jam tekdavo tik šaltis ir nuolatiniai priekaištai.
— Reikėjo tavęs atsikratyti, kai buvo tokia galimybė, — kartą ištarė ji pykčio priepuolyje. — Aš niekada nemylėjau tavo tėvo ir neturėjau tavęs gimdyti.
Fiodoras stengėsi nekreipti dėmesio į šiuos žodžius ir ieškojo paguodos moksluose bei knygose. Jos buvo jo vienintelė paguoda, nes negalėjo išduoti ar įskaudinti. Baigęs universitetą, jis susirado darbą ir pradėjo savarankišką gyvenimą. Tačiau būtent tada motina staiga prisiminė apie jį. Iš pradžių ji paprašė padėti Aleksui su studijomis, vėliau – su pinigais. Fiodorui buvo malonu girdėti padėkos žodžius, kurių jis niekada negirdėjo vaikystėje. Jis atiduodavo šeimai viską – net kai jam pačiam trūkdavo būtiniausių dalykų.
— Tu tiesiog marionetė, — kartą pasakė jo vaikystės draugė Gabrielė. — Tavo mama tiesiog naudojasi tavimi.
Gabrielė buvo vienintelė, kuri nuoširdžiai rūpinosi Fiodoru. Jos šeima elgėsi su juo geriau nei jo paties motina. Ji privertė jį susimąstyti: ar visa tai verta? Ar jis gavo ką nors mainais, išskyrus nuolatinį išsekimą ir priekaištus?
Kai Gabrielės tėvas pateko į ligoninę ir jam skubiai reikėjo širdies operacijos, mergina panikoje kreipėsi į Fiodorą. Jis nedvejodamas nusprendė padėti. Darbe paprašė beprocentinės paskolos, nes žinojo, kad šiai šeimai pagalba yra tikras būdas parodyti savo dėkingumą už jų gerumą.
Operacija buvo sėkminga. Fiodoras jautėsi išdidus, kad padarė teisingą sprendimą. Tačiau kai motina vėl pasirodė su savo reikalavimais, jis pagaliau rado savyje jėgų atsisakyti.
— Pasiimk Aleksandro kaltę ant savęs, — maldavo ji, pasakodama, kad Aleksas sužeidė žmogų ir jam gresia kalėjimas. — Juk jo žmona nėščia, o tu vis tiek vienas. Niekas tavęs nepasiges.
Fiodoras žvelgė į motiną ir jautė tik tuštumą. Jis nebeleido savęs apgauti jos ašaromis ir manipuliacijomis. Jis suprato, kad visą šį laiką buvo tik naudingas įrankis.
— Mama, tu teisi, — tyliai ištarė jis. — Niekas manęs nepasiges, bet aš daugiau nebeleisiu tau valdyti mano gyvenimo.
Motina įniršo, pradėjo jį keikti, bet Fiodoras išliko ramus. Jis daugiau nebijodavo jos žodžių. Dabar jis turėjo naują šeimą – Gabrielę ir jos artimuosius. Jie priėmė jį tokį, koks jis buvo.
Netrukus Gabrielės tėvas pasveiko. Mergina su ašaromis akyse dėkojo Fiodorui už pagalbą ir pasiūlė grąžinti pinigus, tačiau jis tik nusišypsojo.
— Jei sutiksi nueiti su manimi į pasimatymą, gali grąžinti, — pajuokavo jis.
— Pasimatymą? — nustebo ji.
— Aš jau seniai tave myliu. Tiesiog bijojau pasakyti, — prisipažino Fiodoras.
Gabrielė apsiverkė iš laimės ir apkabino jį. Pagaliau jis suprato, kad padarė teisingą pasirinkimą: pasirinko tuos, kurie jį tikrai vertina.
Fiodoras daugiau nebeabejojo — jo gyvenimas tik prasidėjo, ir ateityje laukė kažkas tikro ir nuoširdaus.
