Kęstutis, grįžęs po darbo namo, rado Audrę virtuvėje, kur ji ruošė vakarienę. Jis turėjo pradėti sunkią pokalbį ir pradėjo žodžiais:
– Turiu tau pasakyti kai ką svarbaus.
Audrė nieko neatsakė, bet Kęstutis matė jos akyse įtampą ir liūdesį.
Nežinodamas, kaip pradėti, jis tiesiogiai pasakė, kad nori skirtis.
Audrė reagavo ramiai, nerodydama nei pykčio, nei nuostabos, uždavė tik vieną klausimą:
– Kodėl?
Kęstutis vengė atsakyti. Iš tiesų jis nenorėjo paaiškinti, kodėl jų santuoka griūva. Ką jis turėjo pasakyti? Kad jau jos nebemyli, kad seniai prarado susidomėjimą ir dabar jaučia kažką kitai moteriai?
Niekam nieko nesakęs, Kęstutis nuėjo į miegamąjį. Jis negalėjo pakęsti girdėdamas, kaip Audrė verkia virtuvėje.
Kitą rytą, jausdamas kaltę, jis padavė jai skyrybų dokumentus, kuriuose nurodė, kad namas ir automobilis lieka jai.
Audrė suplėšė popierius ir tyliai pasakė:
– Aš iš tavęs nieko nenoriu, – tada vėl pravirko.
Kęstutis jautė, kad elgiasi blogai, bet Audrė, su kuria jie praleido tiek metų, staiga jam tapo visiškai svetima.
Jis jos gailėjo, bet galvojo tik apie tai, kaip kuo greičiau susitikti su kita moterimi.
Tą vakarą Kęstutis grįžo namo vėlai, nevalgė vakarienės ir iš karto nuėjo miegoti. Žmona, kaip įprasta, sėdėjo prie stalo ir kažką rašė.
Naktį jis pabudo ir pamatė, kad Audrė vis dar sėdi prie rašomojo stalo. Jam buvo vis vien, ką ji daro. Jos buvimas jam nekėlė jokių jausmų.
Ryte Audrė padavė jam kelis lapus.
– Tai mano skyrybų sąlygos, – pasakė ji.
– Kokios sąlygos? – nenoriai paklausė Kęstutis.
Audrė paaiškino:
– Noriu, kad mėnesiui atidėtume skyrybų dokumentų pateikimą. Mūsų sūnus ruošiasi egzaminams, nenoriu, kad jis jaudintųsi. Turime išsaugoti šeimos įvaizdį.
Kęstutis sutiko.
– O kokia kita sąlyga? – paklausė jis.
– Kiekvieną dieną tu mane neši ant rankų nuo miegamojo iki durų.
– Kokia nesąmonė? – pasipiktino jis.
– Aš tiesiog noriu, kad turėtume paskutinę gražią tradiciją, – ramiai atsakė Audrė.
Kęstutis neprieštaravo.
Kitą dieną nenoriai įvykdė žmonos prašymą. Jam tai atrodė kvaila, bet sūnus džiaugsmingai plojo rankomis, o Audrė, šypsodamasi, padėjo galvą ant jo peties.
Kiekvieną dieną ši „tradicija“ tapo vis mažiau nepatogi. Kęstutis pradėjo pastebėti tuos bruožus Audrėje, kuriuos kažkada mylėjo. Jis matė jos nuovargį, jos pasenusią, bet vis dar gražią veidą.
Ketvirtą dieną jis staiga pagalvojo, kaip daug ji padarė dėl jų šeimos.
– O kaip aš jai atsidėkojau? – pagalvojo, jausdamas kartėlį.
Kiekvieną dieną Audrė atrodė lengvesnė. Kartą jis pamatė, kaip ji stovi prie spintos ir peržiūri drabužius.
– Visi drabužiai man per dideli, – liūdnai pasakė ji.
Kęstučiui staiga užėjo kaltės jausmas.
Jis suprato, kaip stipriai jo žmona pasikeitė. Jos liesumas, jos liūdesys – viskas rodė, kad ji nelaiminga.
Paskutinę mėnesio dieną Kęstutis priėmė sprendimą.
Jis nuėjo pas kitą moterį ir pasakė:
– Liksiu su žmona. Mes tiesiog pamiršome, kokie svarbūs esame vienas kitam.
Išėjęs iš biuro, užsuko į gėlių parduotuvę, nupirko gražią puokštę ir parašė atviruką:
– Man laimė – nešti tave ant rankų iki mūsų dienų pabaigos.
Kai grįžo namo, Audrė gulėjo lovoje. Jos jau nebebuvo.
Vėliau Kęstutis sužinojo, kad jo žmona ilgai kovojo su liga. Ji slėpė tai, kad sūnaus akyse išlaikytų laimingos šeimos įvaizdį.
Jis sėdėjo tuščiame name, jausdamas tuštumą. Dabar jis suprato: meilė niekada neišnyksta, jei ja rūpinamės.
