Mano žmona neseniai nusprendė išsiskirti su manimi, nurodydama priežastį – „nėra bendrų interesų“. Tie bendri interesai išgaravo akimirksniu po to, kai pasakiau, kad atsisakau važiuoti į kaimą pas jos motiną, kur turėjome padėti darže.
Negalėčiau pasakyti, kad esu tinginys. Greičiau priešingai – esu darbštus. Tačiau važinėti kiekvieną savaitgalį dėl bulvių man pasidarė tiesiog per sunku. Norisi išeigines skirti sau: nuvažiuoti pažvejoti, pasivažinėti dviračiu arba tiesiog gerai išsimiegoti. Bet ne – mano žmona mano kitaip.
Kam ilsėtis? Juk darbe, anot jos, aš nieko neveikiu – tik sėdžiu biure.
Nuo keturiolikos metų pats pradėjau užsidirbti pragyvenimui. Savo žmoną sutikau, kai jai buvo šešiolika. Tuo metu aš jau buvau pilnametis. Kadangi ją augino tik mama, stengiausi jai padėti: pirkau knygas mokslams, padėdavau įsigyti drabužių ir pan.
Padėdavau joms ir namuose. Visi namų ūkio darbai, kuriuos paprastai atlieka vyrai, gulė ant mano jaunų pečių. Ir man sekėsi gana gerai.
Po to, kai mirė mano žmonos močiutė, jos kaimo namelis atiteko mano uošvei. Būtent tada jos nusprendė, kad taps ūkininkėmis. Mano nugara jaučia kiekvieną tų darbų pasekmę, tačiau niekas neklausia, ar noriu toliau taip gyventi. Argi negaliu turėti ir kitų pomėgių?
Labiausiai apmaudu, kad šios kelionės kainuoja nemažai – degalams išleidžiame daug pinigų, o daržas neduoda jokios reikšmingos naudos. Gauti 30–40 kilogramų bulvių, palyginus su degalų išlaidomis, būtų kur kas pigiau tiesiog jas nusipirkti parduotuvėje.
Visi mano argumentai žmonos neveikia, dėl to dažnai kyla konfliktai. Esame susituokę daugiau nei penkiolika metų, o po visko, ką patyrėme kartu, ji sako, kad neturime jokių bendrų interesų.
Kaip tai suprasti? O mūsų du vaikai, katės ir bendra paskola – argi tai nėra bendri interesai? Manau, jog visa tai pakankama priežastis gyventi toliau kartu. Tačiau žmonai to nepakanka.
Kaip išaiškinti žmonai, kad ji suprastų, jog tai nėra rimta priežastis skyryboms?
