Po to, kai vyras ją paliko, Ina visiškai prarado sveiką protą iš sielvarto. Ji beprotiškai mylėjo Vainijų, negalėjo įsivaizduoti savo gyvenimo be jo, o jis, nepaisydamas to, lengvai iškeitė ją į laisvę – be vaikų ir be atsakomybės.
Vainijus pasiūlė mokėti alimentus, kad tik jo neverstų matytis su vaikais, o kvailutė Ina dėl to sukeldavo isterijas per visą laiptinę. Vaikai visa tai matė ir tikriausiai jautė didžiulę gėdą.
Iš pradžių Ina bandė išlieti savo skausmą ant artimųjų ir kolegų, tačiau vėliau įsitraukė į girtaujančių bendradarbių ratą ir vakarais leisdavo laiką su jais. Ji visiškai apleido savo vaikus.
Majui jau buvo 13 metų, jis galėjo pats pasišildyti maistą ar kažką užsisakyti internetu, tačiau dėl septynerių metų Milanos aš labai nerimavau.
Brolis ja rūpinosi – vedė į mokyklą, maitino bandelėmis iš valgyklos, bet ar tai buvo normalu?
Ginčai su sese niekur nenuvedė. Ji toliau gėrė, mėgino smurtauti ir įsakmiai reikalavo palikti ją bei vaikus ramybėje. Apie situaciją papasakojau mamai ir tėčiui, ir mes trise ryžomės beprotiškam sprendimui.
Kad Inai nebūtų apribotos tėvystės teisės ir ji su vaikais nenugrimztų į visišką dugną, aš pasiėmiau sūnėną ir dukterėčią pas save, o tėvai nuvedė jų motiną į kliniką.
Inai teko gydytis ligoninėje penkis mėnesius, kad atsikratytų priklausomybės alkoholiui ir susitaikytų su skyrybų skausmu. Tuo metu aš rūpinausi jos vaikais.
Vėliau man buvo labai sunku su jais atsisveikinti, o jie patys prašė leisti jiems pasilikti kartu su manimi. Iš pradžių Ina tam nepritarė, bet kai vėl susidūrė su motinystės realybe ir suvokė, kiek daug praleido, pati pasiūlė gyventi kartu jų namuose.
Nemanau, kad mes su sese kada nors buvome tokios artimos, kaip dabar. Vaikystėje dalijomės vienu kambariu ir nuolat pykdavomės, o dabar gyvename taikiai ir ramiai, mūsų santykiai puikūs, ir kol kas aš net neketinu kraustytis.
Tą padarysiu tik tada, kai Ina bus visiškai pasiruošusi prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą ir eiti toliau viena.
