Esu ištekėjusi jau 10 metų, mūsų šeima religinga, turime tris vaikus. Kai ištekėjau, persikėliau iš miesto, kur gyvenau su mama ir močiute. Deja, močiutė mirė, ir mama liko viena. Ji labai išgyveno netektį, dažnai atvykdavo aplankyti, bet ilgainiui kažkaip susitvarkė, toliau dirbo.
Po kelių metų nusprendėme ją atsivežti pas save, nes jai pradėjo kilti kraujo spaudimas, atsirado sąnarių skausmai ir kitos sveikatos problemos. Aš išsigandau dėl jos būklės, todėl įkalbėjau ją persikelti. Ji sutiko. Visą gyvenimą mama gyveno su savo mama, be vyro, todėl būti vienai jai buvo labai sunku. Mes išsinuomojome jai butą šalia mūsų, apmokame nuomą, radome jai darbą.
Tačiau problema yra ta, kad ji visiškai įsiliejo į mano ir vaikų gyvenimą. Kai ji atvykdavo tik trumpam, viskas buvo normalu, bet dabar ji visiškai pasinėrė į mūsų kasdienybę.
Aš to nenoriu, jaučiuosi pavargusi nuo jos nuolatinės kontrolės ir perdėto rūpesčio. Ji turi savitą pasaulėžiūrą ir nuomonę, kurią nuolat primeta man ir vaikams. Be to, ji nesilaiko mūsų religinių įsitikinimų, o tai dažnai sukelia konfliktus.
Jos akimis, aš viską darau neteisingai – netinkamai auklėju vaikus, ne taip tvarkausi buityje. Ji visada nori žinoti visas mūsų gyvenimo smulkmenas, nuolat klausinėja auklių, ką mes veikiame, kur einame, kaip auklėjame vaikus. Kasmet mūsų santykiai tik blogėja. Ši situacija jau tęsiasi ilgus metus. Dėl to tapau nervinga namuose, praradau pasitikėjimą savimi kaip mama, nuolat jaučiu jos buvimą šalia, net kai jos nėra.
Pradėjau riboti jos apsilankymus, teisindamasi vaikų užimtumu. Mano vyras jai atrodo tarsi kliūtis – atrodo, lyg jis trukdytų jai visiškai pasinerti į mane ir vaikus, kad galėtų gyventi taip, kaip pati gyveno su savo mama.
Kartais ji pratrūksta emocijomis ir lieja skundus apie tai, kokia ji nereikalinga. Aš stengiuosi rasti pusiausvyrą, bet nežinau, kaip išlikti emociškai stipria ir kartu elgtis su ja pagarbiai.
Tai tapo mano nuolatine mintimi. Nenoriu jos matyti, o dėl to jaučiu kaltę. Po kiekvieno pokalbio telefonu jaučiuosi išsekusi, lyg išspausta citrina.
Ji mano, kad perdedu, o iš tiesų ji mane tiesiog labai myli. Aš stengiuosi būti gera dukra, bet pati nuo to išprotėju.
Dabar mes planuojame persikelti į kitą šalį dėl mano vyro darbo. Iš vienos pusės jaučiu palengvėjimą, tarsi tai būtų išsigelbėjimas, tačiau kartu man gaila palikti mamą vieną.
Tačiau gyventi šalia jos aš jau nepajėgiu – man būtų geriau būti kitame mieste ar net kitoje šalyje, kad ji galėtų tik retkarčiais mus aplankyti, o ne vėl visiškai įsilieti į mūsų gyvenimą.
Prašau patarimo: ar elgiuosi teisingai, kad nusprendžiau išvykti ir palikti ją čia? Dar blogiau, kad slepiu šį sprendimą nuo jos. O kas, jei jai pablogės ir ji dar labiau kentės? Viduje jaučiuosi tiesiog siaubingai.
