Prieš dvidešimt metų vedžiau paprastą moterį – ji nebuvo išskirtinai graži, bet labai linksma ir simpatiška.
Susipažinome visiškai atsitiktinai ir greitai nusprendėme susituokti. Neilgai trukus susilaukėme dukros. Iš pradžių jaučiausi labai laimingas būdamas vyras ir tėvas, tačiau greitai pradėjau jausti nuovargį. Mano bendraamžiai linksminosi, o aš buvau įsisukęs į šeimos ir darbo rutiną.
Galiausiai nusprendžiau prisijungti prie savo draugų: pradėjau lankytis baruose ir klubuose. Iš pradžių tai buvo tik linksmi vakarai su bičiuliais, tačiau vėliau ėmiau ieškoti pažinčių su moterimis ir susitikinėti su jomis. Norėjau atrodyti dar įspūdingiau, todėl nusprendžiau įsigyti automobilį – pasiėmiau kreditą ir išpildžiau savo seną svajonę.
Po to merginos pradėjo man skirti dar daugiau dėmesio: jos su malonumu sėsdavo į mano automobilį, ir mes, skambant garsiai muzikai, važinėdavome po naktinį miestą. Apie žmoną ir vaiką visiškai pamiršau – ji tikėjo, kad užtrunku darbe.
Gyvenome kartu su jos tėvais. Man atrodė, kad esu kietas vyras: turėjau žmoną, vaiką, gerą automobilį… Nors vis labiau galvojau, kad mano neprisižiūrinti žmona manęs neverta.
Po kurio laiko pakeičiau darbą ir ten sutikau Emiliją. Ji buvo tikra gražuolė: liekna, charizmatiška, užimanti aukštas pareigas. Man atrodė, kad būtent tokia moteris ir yra mano verta, todėl ėmiau stengtis jai patikti.
Rašiau jai mielus raštelius, dovanodavau gėles ir dovanas, tačiau ji į mane nekreipė jokio dėmesio. Kad ją sužavėčiau, net palikau žmoną ir nustojau matytis su dukra. Žmona nieko nesuprato, verkė, maldavo pasikalbėti…
Bet aš nieko nepaisiau – man rūpėjo tik Emilija. Ir galiausiai man pasisekė. Vieną dieną ji darbe pateko į nemalonią situaciją, o man pavyko jai padėti. Ji pasakė, kad yra man skolinga, ir aš pasiūliau parvežti ją namo. Ji sutiko.
Vėliau pakviečiau ją į prabangų restoraną, bet ji atsisakė. Tada pasakiau, kad ją myliu, negaliu be jos gyventi ir noriu ją vesti.
Ji pažvelgė į mane ir paklausė:
– O tu jau išsiskyrei su žmona, kad taip drąsiai kalbi apie vestuves?
Atsakiau, kad galiu išsiskirti nors ir rytoj, nes jos nebemyliu – man reikalinga tik Emilija!
Tada ji ėmė šaukti ant manęs:
– Man tavęs nereikia, mergišiau! Aš puikiai žinau, kad turi žmoną ir dukrą! Jei sugebėjai apgaudinėti savo šeimą, anksčiau ar vėliau apgausi ir mane! Tavo žmona ir vaikas kenčia, o tu lakstai paskui kitas moteris!
Ji tęsė:
– Mano tėvas buvo toks pat kaip tu – paliko mane ir mamą dėl kitų moterų. Tu esi tiesiog niekingas žmogus!
Likau apstulbęs, nežinojau, ką sakyti. Mane apėmė pyktis, bet tada supratau, kad esu visiškas egoistas. Palikau žmoną vieną su vaiku, niekada jai nepadėjau, nelepindavau nei dėmesiu, nei dovanomis. O dabar skundžiuosi, kad ji neprisižiūri…
Ir kas čia iš tiesų ko nevertas?
Grįžau namo jau būdamas visiškai kitu žmogumi. Bandžiau susigrąžinti savo šeimą. Maldavau žmonos atleidimo, sakiau, kad niekada nebuvau jai neištikimas. Ji, verkdama, man atleido.
Nuo to laiko rūpinuosi savo žmona, dovanoju jai gėles, nuvežu į grožio salonus. Ir tik dabar suprantu, kad ji yra nuostabi moteris – mylinti, rūpestinga ir švelni. Kaip aš galėjau su ja taip pasielgti?..
O Emilija elgėsi taip, tarsi nieko nebūtų įvykę: darbe ji šypsojosi, bet mes su ja tik pasisveikiname ir atsisveikiname. Jau dvejus metus nesikalbame apie nieką asmeniška.
Tačiau aš jai būsiu amžinai dėkingas, nes būtent ji atvėrė man akis ir išgelbėjo mano šeimą!
Dabar stengiuosi nebedairyti į šalis ir būti tikru šeimos žmogumi.
O jūs… ar galėtumėte atleisti savo vyrui, jei jis pasielgtų taip, kaip aš?
