Jau nuo studijų laikų žavėjausi juo. Galima sakyti, tai buvo besąlygiška meilė – kvaila ir akla. Ir kai pagaliau jis atkreipė į mane dėmesį, visiškai praradau galvą. Tai nutiko, tiesą sakant, praėjus keliems metams po studijų baigimo – atsidūrėme toje pačioje įmonėje. Galų gale, mūsų specialybė buvo ta pati, tad tai nutinka dažnai. Bet aš maniau, kad tai likimas.
Atrodė, kad jis buvo mano svajonių vyras. Jaunystėje man visiškai nerūpėjo, kad jis jau turėjo žmoną. Pati niekada nebuvau ištekėjusi, nežinojau, ką reiškia, kai santuoka griūva. Todėl visiškai nesigėdijau, kad Mantas nusprendė palikti žmoną dėl manęs. Kas galėjo pagalvoti, kad tai atneš man tiek skausmo? Tiesą sako: ant kito nelaimės laimės nesusikursi.
Kai jis pasirinko mane, buvau tiesiog devintame danguje ir galėjau jam atleisti bet ką. Tiesa, kasdienybėje jis nebuvo toks princas, koks atrodė viešumoje. Jo daiktus reikėjo nuolat rinkti po visus namus, jis kategoriškai atsisakė plauti indus. Visa buitis krito ant mano pečių. Bet tada man tai nerūpėjo.
Apie ankstesnę santuoką jis pamiršo gana greitai. Jie neturėjo vaikų, o vestuvėms, kaip paaiškėjo, labiausiai spaudė jos tėvai. Su manimi viskas buvo kitaip – taip jis man sakė.
Mano laimė truko neilgai – vos pastojau. Iš pradžių Mantas buvo labai laimingas, kad turės vaiką. Net surengėme didelę šeimos šventę ta proga. Visi linkėjo mums meilės ir sveikatos būsimam mažyliui.
Tas vakaras man iki šiol išliko kaip vienas geriausių prisiminimų. Ir vis tiek jo nesigailiu. Bet būtent nuo tos akimirkos mano akla meilė ėmė blėsti.
Kuo labiau augo mano pilvas, tuo rečiau matydavau Mantą. Išėjau į motinystės atostogas, tad dabar susitikdavome tik vėlai vakare. Jis dažniau pasilikdavo darbe, eidavo į įmonės vakarėlius. Iš pradžių tai manęs netrikdė, bet labai greitai pradėjo varginti. Namų ruoša darėsi vis sunkesnė, nes jau negalėjau paprasčiausiai pasilenkti ir pakelti išmėtytų kojinių.
Šiuo laikotarpiu dažnai galvojau, ar ne per daug paskubėjome su vaiku?
Žinojau, kad laikui bėgant jausmai atšąla, bet nesitikėjau, kad tai įvyks taip greitai. Mantas vis dar atnešdavo gėlių ir šokolado, bet tuo metu norėjau tik vieno – kad jis būtų šalia.
Galiausiai tapo akivaizdu, kad į vakarėlius jis vaikščiojo ne be priežasties. Bendradarbiai prie kavos užsiminė, kad mūsų skyriuje atsirado nauja jauna darbuotoja. Jau anksčiau trūko personalo, o kai išėjau į motinystės atostogas, situacija tapo kritinė. Kokia ironija.
Nebuvau tikra, kad tai ji, bet mano vyras tikrai kažką turėjo, nes jo laisvo laiko visiškai neliko. Arba darbas, arba tarnybinis susitikimas, arba dar vienas vakarėlis, kurio negalima praleisti. Vieną dieną jo švarko kišenėje radau lapelį su nepažįstamais inicialais. Nežinau, kas mane paskatino, bet padėjau jį atgal ir nusprendžiau apsimesti, kad nieko nežinau.
Buvo labai baisu likti vienai septintą nėštumo mėnesį, o mano vyras vis skundėsi, kad tapau be galo nervinga. Kiekvienas barnis baigdavosi jo nusivylusiu atodūsiu. Kažkaip supratau, kad jei pradėsiu šią temą, tikrai liksiu viena. Baimė prarasti vyrą buvo tokia stipri, kad nebegalėjau galvoti apie nieką kitą. Yra toks įsitikinimas, kad jei labai ko nors bijai, tai tikrai įvyks.
Kad ir kaip gražiai Mantas mane kadaise siekė, džentelmenu jo pavadinti negalima. Baisiausi žodžiai, kuriuos esu girdėjusi gyvenime, buvo: „Aš nesu pasirengęs vaikams.“ Ir: „Aš turiu kitą.“ Neprisimenu, kaip tiksliai jis tai pasakė, bet tą akimirką atrodė, kad išprotėsiu.
Net nesitikėjau savyje rasti jėgų paduoti skyrybų prašymą. Panašu, kad jis irgi nesitikėjo, jog neketinu taikstytis su jo elgesiu. Kaip ir nesitikėjo, kad jau kitą dieną visus jo daiktus išmesiu už durų. Tuo metu džiaugiausi, kad butas buvo nuomojamas – nereikėjo jo dalytis.
– O kaip vaikas, pagalvok apie vaiką. Kaip jį išlaikysi?
– Kažkaip. Rasiu darbą iš namų. Be to, mano tėvai seniai siūlė pagalbą. Mama visada sakė, kad jis moterų numylėtinis – reikėjo jos klausyti.
Tikriausiai atsakomybė už būsimą sūnų suteikė man pasitikėjimo savimi. Pati nebūčiau išėjusi.
Bet taip pat supratau, kad nenoriu auginti vaiko su tokiu tėvu.
Jo išdavystė buvo toks niekšiškas poelgis, kad nebenorėjau su juo turėti nieko bendra. Tarsi skraistė nuo akių būtų nukritusi.
Pirmosios kelios mėnesiai po skyrybų, įskaitant patį gimdymą, buvo labai sunkūs. Persikėliau atgal pas tėvus, jie buvo labai laimingi, ypač seneliai dėl anūko. Negaliu sakyti, kad visai neilgėjausi Manto, bet stengiausi apie jį negalvoti. Viduje buvau tikra, kad pasielgiau teisingai ir galėsiu sūnui suteikti viską, kas geriausia.
Kai tik atgavau jėgas, pradėjau ieškoti darbo. Anksčiau kartais verčiau teisinius tekstus, dabar tai tapo mano nuolatiniu užsiėmimu iš namų. Žinoma, būdavo mėnesių be pajamų, bet tuomet padėdavo tėvai. Greitai susiradau nuolatinių klientų, ir jų pagalbos nebereikėjo.
Sūnus greitai augo, ir nepastebėjau, kaip prabėgo pirmieji metai. O tada supratau, kad jam reikia atskiro kambario. Tėvai nenorėjo mūsų išleisti, bet norėjau sukurti savo erdvę. Man reikėjo darbo vietos, jam – jaukios mokymosi aplinkos. Ir tuo metu jau galėjau sau leisti išsinuomoti butą.
Tada viskas ėmė gerėti. Ir štai staiga jis vėl atsirado.
Pasirodo, Mantas labai gailisi. Nori susitikti su sūnumi. Bet ar aš noriu? O gal vis dėlto geriau išsikraustyti į kitą miestą?
