Nevertinkite manęs griežtai už mano išpažintį. Galbūt esu bloga mama, jei užauginau sūnų, kuris nebenori su manimi bendrauti. Tačiau vis tiek noriu išgirsti gerą patarimą iš tų, kurie susiduria su tomis pačiomis problemomis dėl suaugusių vaikų.
Man yra 61 metai, o mano vieninteliam sūnui – 30. Ištekėjau antrą kartą, taigi mano vyras – mano sūnaus patėvis. Sūnus jau 7 metus vedęs, jo dukrelei greitai sukaks metai. Mes gyvename netoliese, gretimame name.
Bendravimas praktiškai nutrūko prieš daugiau nei metus. Jaučiu, kad sūnus labai ant manęs įsižeidęs, bet nežinau, dėl ko, ir visos mano pastangos tai išsiaiškinti (taip pat ir per marčią) niekur nenuvedė.
Mano sūnus augo labai ligotas, su juo buvo daug kitų problemų, bet mūsų santykiai visada buvo artimi. Jį iš esmės auginau viena, nes patėvis – švelnus ir geras žmogus – beveik nesikišo į auklėjimą, kai vieną kartą išgirdo: „Tu ne mano tėvas.“
Man teko būti ir mama, ir tėvu – o ką daryti? Buvo ir nelabai geri draugai, narkotikų pavojus. Nesakau, kad esu ideali mama, bet stengiausi, kaip galėjau.
Santykiai smarkiai pablogėjo, kai paprašiau jo padėti su kompiuteriu. Reikia pasakyti, kad tai ne pirmas kartas, kai prašiau, ir jam atrodė, kad tai jau per dažnai. Jis nieko nepasakė, tiesiog atsistojo ir išėjo kartu su žmona, nepaėmęs mano keptų bandelių.
Nuo tada su manimi nebesikalba. Išvyksta į užsienį – man apie tai nepraneša. Su anūke bendraujame tik per marčią, kuri į visus klausimus atsako: „Tai jau jūs su juo aiškinkitės patys.“
Stengiuosi neįsižeisti, meldžiuosi, skambinu, rašau jam, bet jokio atsakymo. Nežinau, ką daryti. Bandžiau visiškai palikti sūnų ramybėje, bet tai tik dar labiau nutolino mus vieną nuo kito. Kaip pasibelsti į jo širdį?
Pati buvau, atrodo, gera dukra – rūpinausi savo mama iki pat jos mirties, labai ją mylėjau, o sūnus man padėjo tame.
Būčiau labai dėkinga už patarimą.
