Ir vaikai, ir anūkai šiandien tapo egoistiški – visi reikalauja dėmesio, o nieko už tai neduoda.
Kas čia per vartotojiškas požiūris į vyresnio amžiaus žmones? Lyg mes neturėtume savo interesų, todėl privalome tik sėdėti su anūkais. O kai man kažko reikia, visi staiga tampa labai užsiėmę.
Mano dukra turi du sūnus – vienam 12 metų, kitam 4 metai.
Nežinau, kaip mano dukra su vyru juos auklėja ir ką apie tai galvoja mokykla, bet berniukai auga tinginiai – niekada po savęs nesusitvarko, net lovos nesusiklosto. Valgyti bet ko irgi nenori. Tikra kančia.
Kai anūkai dar buvo maži, padėjau dukrai visais įmanomais būdais. Jau penkerius metus esu pensijoje ir nebeužsiimu anūkais.
Šiemet prieš rudens atostogas jaučiausi ramiau: pažiūrėjau į kalendorių ir supratau, kad lapkričio pradžioje nebus ilgų savaitgalių – vadinasi, dukra su vyru niekur neišvažiuos.
Bet per anksti apsidžiaugiau.
Likus savaitei iki atostogų pradžios, sekmadienį, pasigirdo durų skambutis. Prie durų stovėjo dukra su sūnumis.
– Mama, labas! Priimk anūkus. Prasidėjo atostogos, – pasakė ji vos įžengusi.
– Monika, kodėl neįspėjai iš anksto? – nustebau.
– Jei būčiau įspėjusi, būtum sugalvojusi milijoną priežasčių išsisukti nuo močiutės pareigų! – atsakė dukra, padėdama berniukams nusirengti. – Mes su Ernestu išvažiuojame savaitei į sanatoriją, jau nebeturime jėgų! Esu labai pavargusi!
– Palauk, bet šiemet juk nėra papildomų laisvų dienų. O kaip darbas? – paklausiau, bandydama suprasti situaciją.
– Nejaugi neturime teisės į atostogas? Ernestas pasiėmė tris laisvas dienas. Mama, neturime laiko, – pasakė dukra, pabučiavo mane ir išėjo.
Namuose jau visu garsu griaudėjo televizorius, o brolių drabužiai buvo išmėtyti visame koridoriuje ir kambaryje. Bandžiau sudrausminti berniukus, priversti bent jau susitvarkyti rūbus, bet jie manęs net nesiklausė.
Mano sriubos taip pat nevalgė, tvirtindami, kad mama jiems pažadėjo picą. Tada jau nebeištvėriau.
Paskambinau dukrai:
– Monika, tavo vaikai reikalauja picos. Aš jiems tikrai nieko tokio nepirksiu!
– Jau užsakau jums picą. Mama, jie tiesiog nevalgys tavo košės – dėl to visada kyla barniai. Nuvesk juos kur nors, prasiblaškykite, pavalgykite kažką normalaus! Juk pati sakei, kad namie jie tave išves iš proto! – susierzinusi atsakė Monika.
– O už kokius pinigus turėčiau jiems organizuoti tas pramogas? Iš savo pensijos? – pasipiktinau.
– O kam dar nori ją leisti? Juk tai tavo anūkai, ne svetimi žmonės! Negaliu tuo patikėti! – prunkštelėjo dukra ir padėjo ragelį.
Ir viskas!
Visą gyvenimą stengiausi dėl savo mylimos dukros, taupiau kiekvieną centą, dirbau dviejuose darbuose. O senatvėje gavau tokį „padėkos“ ženklą!
Ne, aš labai myliu savo anūkus. Bet ir jie pavargsta nuo manęs, ir aš nuo jų – juk amžiaus skirtumas didžiulis! O dukra mano, kad močiutė yra nemokama auklė ir kad dabar mano vienintelė pareiga – rūpintis anūkais.
Egoistai, sakau jums!
