Su pirmuoju vyru išsiskyriau prieš daugelį metų. O, kaip jis sugriovė mano nervus! Ilgai negalėjau atsigauti po šios santuokos. Jis sėdėjo be darbo, girtuokliavo už mano pinigus, nešė viską iš namų.
Toleravau tai, nes turėjome augantį sūnų. Bet vieną dieną, kai Mikalojus buvo dvylikos metų, jis priėjo prie manęs, pažvelgė man tiesiai į akis ir pasakė:
— Mama, kodėl tu tai kenti? Išmesk jį!
Tada lyg uždanga nukrito man nuo akių, ir be menkiausios abejonės išmečiau vyrą iš namų. Tai buvo toks džiaugsmas – žodžiais neįmanoma apsakyti. Vėliau turėjau keletą gerbėjų, bet niekada neplanavau rimtų santykių. Bijojau vėl pakliūti į spąstus.
Pastarieji ketveri metai buvo ypač sunkūs. Sūnus išvyko dirbti į Kanadą ir nusprendė ten likti visam laikui. Aš nenoriu ten vykti – per vėlu priprasti prie kitos šalies.
Karantino laikotarpį išgyvenau labai sunkiai – niekas manęs nelankė. O paskui pasidarė dar liūdniau.
— Susirask bent draugą, kad turėtum su kuo pasikalbėti! – įtikinėjo mane draugė.
— Žinai, žiūriu į savo bendraamžius – jie visi atrodo baisiai ir yra bejėgiai. Gėda net žmonėms pasirodyti. Kam man toks? Kad senatvėje kažką slaugyčiau? Jiems nereikia draugės, jiems reikia tarnaitės.
— Tai susipažink su jaunesniu. Juk puikiai atrodai!
Tada susimąsčiau. Atsitiktinai su manimi pradėjo kalbėtis vyras, gyvenantis kaimyniniame name. Kasdien vedžiodavo savo šunį netoliese esančiame parke.
Jis buvo vardu Jurgis. Išsiskyręs, buvusi žmona išvyko į Italiją, turėjo suaugusią dukrą. Atrodė puikiai, 49 metų. Primenu, kad man 62-eji.
Pradėjome susitikinėti, ir jis taip gražiai man rodė dėmesį – beveik kasdien atnešdavo gėlių. Nepastebėjau, kada jis jau buvo persikėlęs pas mane. Visi aplinkui stebėjosi, kaip toks patrauklus ir įdomus vyras atkreipė į mane dėmesį. Neslėpsiu, man tai buvo labai malonu.
Kasdien gaminau jam skanų maistą, su džiaugsmu skalbiau ir lyginau jo drabužius. Tačiau vieną dieną jis pasakė:
— Galėtum vedžioti mano šunį. Tau praverstų daugiau laiko gryname ore!
— Eime kartu.
— Gal nereikėtų per dažnai pasirodyti žmonėms.
„Negi jis manęs gėdijasi?“ – pagalvojau. O tada supratau, kad tapau jo tarnaite. Nusprendžiau rimtai su juo pasikalbėti.
— Man atrodo, kad namų ruošos darbai turėtų būti dalijami po lygiai. Pats gali lyginti savo drabužius. Ir vedžioti savo šunį.
— Klausyk, jei norėjai jauno ir patrauklaus vyro, turi jam įtikti. Kokia iš tavęs nauda?
— Turi 30 minučių susirinkti savo daiktus ir išsinešdinti!
— Ką? Negaliu, mano dukra jau atsivedė savo vaikiną į mano butą.
— Tai gyvenkite visi kartu!
Be menkiausios dvejonės jį išmečiau. Nors, tiesą sakant, buvo liūdna. Nejaugi moteris mano amžiuje jau nebegali rasti tikros meilės? Man taip trūksta švelnumo…
