Manęs niekas nelaukė. Tėvas vedė motiną tik todėl, kad ji laukėsi manęs. Ji pati ne kartą man tai sakė – su šaltu šypsniu, lyg pasakotų apie didžiausią savo gyvenimo klaidą. Iki manęs ji turėjo laisvę, linksmybes, nerūpestingumą… O tada atsiradau aš – ir viskas pasikeitė.
Bet sesers laukė visi. Jos atėjimas į šį pasaulį buvo tikra šventė. Kai ji gimė, man buvo treji. Ir jau tada supratau – nuo šiol šeimoje bus tik vienas mylimas vaikas. Jos mėlynos akys, jos užgaidos, jos šypsena – viskas kėlė susižavėjimą. Ji galėjo gauti viską, ko tik panorėjo. Nori pasivaikščioti? Prašom. Nori žaislų, saldumynų, pinigų? Štai tau. O aš… Aš gyvenau griežtoje drausmėje.
Metai bėgo, bet niekas nesikeitė. Mokykloje turėjau už save kovoti pats. Išmokau išgyventi be niekieno pagalbos. Niekam nerūpėjo, kaip aš jaučiuosi, ką išgyvenu. O sesuo… Ji augo graži, išlepinta, įsitikinusi, kad pasaulis klaupiasi prie jos kojų.
Kai man sukako dvidešimt, supratau – šiame name man nėra vietos. Susikroviau daiktus ir išvykau. Į kitą miestą. Į kitą gyvenimą. Jie net nebandė manęs sustabdyti. Pirmiausia skambindavau aš, bet mūsų pokalbiai būdavo šalti, bejausmiai.
Tačiau Dievas manęs nepaliko. Sutikau moterį, kuri mane mylėjo. Tikrai mylėjo. Mes susituokėme, susilaukėme vaikų. Ir žinot ką? Aš buvau laimingas. Pirmą kartą savo gyvenime jaučiausi vertinamas, gerbiamas, mylimas.
O sesuo? Ji taip ir neištekėjo. Jai niekas nebuvo pakankamai geras.
Kai tėvas susirgo, ji staiga prisiminė mane. Tiksliau – mano pinigus. Atvažiavo į mano namus ir pradėjo kaltinti, kad esu beširdis. Esą per mažai pinigų siunčiu tėvams, kad privalau prisiminti šeimą, praeitį.
Praeitį? Kokią dar praeitį?!
Kai buvau vaikas, man nieko neduodavo. Net smulkmenų. Net ledų nusipirkti neleisdavo. Grindis ploviau, svetimas krosnis valiau, svetimus vaikus prižiūrėjau – viską dariau šeimoje, kur mane vos kentė. O dabar ji iš manęs reikalauja pinigų?
Aš jau padėjau. Kas mėnesį siųsdavau pinigus. Bet, matyt, to buvo per maža.
Atsakiau jai: „Visą gyvenimą buvai numylėtinė. Dabar ir rūpinkis tėvais. Aš jau padariau daugiau nei pakankamai.“
Bet galų gale… Vėl pervedžiau pinigų. Daugiau nei anksčiau. Kad tik daugiau nesikreiptų. Kad užtiltų.
Tik pasakykite… Ar jūs atleistumėte?
