Prieš pusantrų metų mano brolio Martyno šeimoje įvyko tragedija – būdamas vos 36-erių, jis neteko žmonos. Ji mirė ligoninėje po gimdymo – užsikrėtė infekcija, kurios gydytojai nesugebėjo įveikti. Ji geso visą savaitę, o paskui jos nebebuvo.
Mažylis liko sveikas, o ir du vyresnieji vaikai gyvi, bet kas iš to? Martynas liko vienas su trim vaikais ant rankų.
Žinoma, man jo gaila. Bet argi tai reiškia, kad dabar aš turiu aukoti savo gyvenimą? Aš turiu savo butą – vieno kambario, bet jaukų, su remontu, įrengtą pagal mano skonį. Gyvenu vienas. Kartais pas mane nakvoja mano mergina, su kuria planuoju ateitį.
Viskas būtų tvarkoje, jei ne motina. Ji mane tiesiog persekioja. Iš pradžių reikalavo, kad padėčiau Martynui namų ruošoje – eičiau tvarkytis, ruošti maistą. Tada – kad prižiūrėčiau sūnėnus, kai jai tai nepatogu. O dabar ji nusprendė, kad privalau pasiimti vyriausiąjį pas save.
– Aš su trimis vaikais nesusitvarkysiu! – paskelbė ji. – Tegul Simonas pagyvena pas tave. Jis jau trečiokas, reikia su juo ruošti pamokas, o Martynas vis tiek neturi laiko. Jis išvyksta keliems mėnesiams dirbti į kitą miestą – gerai moka.
Aš apstulbau.
– Ką?! O aš prie ko? Tai jo vaikai, ne mano. Tai tegu ir pasiima bent jau Simoną su savimi. Jis juk ne kūdikis.
– Kur jis jį tempsis?! – sušuko motina.
Ji įsiuto. Bet labiausiai įskaudino tai, kad ji ėmė priekaištauti dėl mano buto. Sakė, kad neturėčiau būti toks nedėkingas. Kad jie su tėčiu jį man nupirko, kai Martynui dovanojo dviejų kambarių butą centre, kai jis vedė.
– Mes tau viską davėme, o tu net savo kraujo nepalaikai! – priekaištavo ji.
Gerai, remontą apmokėjo Martynas, bet jis pats norėjo padėti. Jis juk mano vyresnysis brolis. Tai dabar reiškia, kad visą gyvenimą jam skolingas?
Aš pasakiau tiesiai šviesiai – nesiruošiu būti aukle. Man reikia kurti savo gyvenimą, o ne taisyti kito klaidas. Geriau jau gyvensiu su savo mergina, nei su brolio vaiku, kuris man visiškai ne mano atsakomybė.
Motina užrėkė ant manęs.
– Tau rūpi tik tavo kvaila laisvė! Iškeitei šeimą į nieką! Gėda!
Viskas baigėsi paprastai – mano šeima mane atstūmė. Martynas išvažiavo dirbti, motina liko su visais trimis vaikais. Jis jai siunčia pinigus. O aš… gyvenu sau ramiai. Dabar mano bute apsigyveno ne tik mergina, bet ir jos draugė – nes ką, juk turiu teisę į savo gyvenimą?
Vakar bandžiau paskambinti motinai – paprašyti paskolinti pinigų iki algos. Ji net nesileido į kalbas.
– Laisvų lėšų neturiu, – šaltai nukirto ji.
Nors žinau, kad Martynas jai reguliariai perveda pinigus. Tai kodėl ji man meluoja?
Tai labai nemalonu, bet jei jiems aš nebereikalingas – tebūnie. Pažiūrėsim, kas paskui bus teisus.
