Vakaro danguje tvyrojo tamsūs debesys, lyg spaudžiantys mano pečius dar stipriau. Nuotaika buvo tragiška. Ilgai klaidžiojęs gatvėmis, ėjau namo, žingsniuodamas lyg katorgininkas, grįžtantis į savo vienutę. Kišenėje – vos keli monetų skambtelėjimai, širdyje – tuštuma.
Viskas griuvo. Darbo netekau jau prieš tris mėnesius, ir kuo toliau, tuo labiau grimzdome į nežinią. Namie laukė Lina – mano žmona, mano šviesa, kuri irgi jau ilgą laiką nesėkmingai ieškojo darbo. Paskutiniai mūsų pinigai tirpo greičiau nei pavasario sniegas.
Sustojau prie mažos parduotuvėlės, nusipirkau duonos, pigiausios varškės, dar kažkokių smulkmenų – tiek, kiek galėjau sau leisti. Išėjęs į vėjuotą gatvę, staiga pastebėjau gėlių palapinę. Nedidelę, apšviestą gelsvais lemputės spinduliais, ji atrodė kaip vienintelė šviesos sala šiame niūriame vakare.
Sustojau. Kvailystė. Gėlės – prabanga, kurios dabar negaliu sau leisti. Ir vis dėlto… mano ranka jau tiesėsi. Aš negalėjau nesustabdyti žvilgsnio į purpurines alstromerijas – lyg liepsnojančias vilties kibirkštis.
Aš visada tikėjau, kad gėlės nėra tik augalai – jos yra jausmai, gestai, tylūs meilės ir pagarbos žodžiai. Dovanodamas gėlę, aš dovanoju ne tik jos spalvas ar kvapą – aš dovanoju dalį savęs. Kai ateinu į šventę, niekada neperku paprastos rožės, nes ji – per daug nuspėjama, per daug kasdieniška. Aš renkuosi tokias gėles, kurios kalba, kurios išsiskiria, kurios atspindi tą, kuriai jos skirtos.
Dabar stovėjau ten, priešais palapinę, su paskutinėmis monetomis delne. Tai buvo beprotybė. Visiška, nepaaiškinama, neracionali beprotybė. Bet ar vyras be beprotiškų poelgių dar išvis vyras?
Aš nusipirkau tas alstromerijas. Išėjau iš ten lengvesniu žingsniu – galbūt todėl, kad nešiausi kažką daugiau nei tik gėles.
Kai grįžau namo ir ištiesiau puokštę Linai, ji sustingo. Jos akys prisipildė ašarų, o tada – nusišypsojo. Ir tuo momentu, prisiekiu, pasaulis akimirkai sustojo. Tas žvilgsnis buvo vertas visko. Net jei kitą dieną mes neturėtume ką valgyti, net jei reiktų skaičiuoti centus kiekvienam duonos kąsniui – aš niekada nesigailėčiau dėl šios akimirkos.
Mes dar nežinojome, kas bus toliau. Neįsivaizdavome, kad vos po kelių dienų man paskambins ir pasiūlys darbą – gerą, stabilų, tokį, apie kokį net nedrįsome svajoti. Kad netrukus mūsų gyvenimas pradės keistis, ir vieną dieną į šį mažą butą mes parnešime ne tik duonos, bet ir kūdikio juoką – mūsų dukrelę.
Aš netikiu stebuklais. Nesidomiu mistika. Bet tą vakarą kažkur aukštai, tarp debesų, kažkas mus pamatė. Kažkas nusprendė, kad jei du žmonės taip stipriai myli vienas kitą, jie nusipelno gauti dar vieną šansą. Galbūt tas kažkas šyptelėjo, spragtelėjo pirštais ir mūsų likimai pasisuko kita kryptimi.
O gal tai tebuvo sutapimas. Bet žinau viena – net jei viskas būtų kitaip, net jei niekas nebūtų pasikeitę, aš niekada nesigailėčiau dėl tos paskutiniais pinigais pirktos puokštės.
