Meda sėdėjo nedidelėje kavinėje pačioje miesto širdyje, žvelgdama pro langą tuščiu, nieko nematančiu žvilgsniu. Jos rankos neramiai suko šaukštelį, maišydamos jau atvėsusią arbatą, tačiau ji jos nebegėrė.
– Ar laisva? Galiu prisėsti? – staiga nuskambėjo ramus, tačiau gilus balsas.
Meda pakėlė akis ir pamatė maždaug trisdešimties vyrą, kuris padėjo ant stalo garuojančios kavos puodelį.
Ji tik linktelėjo ir vėl nukreipė žvilgsnį į lietumi nupraustą gatvę.
– Danielius. Mano vardas Danielius. O tavo?
– Meda, – sumurmėjo ji, vos girdimai.
– Meda, ar turi vyrą? – netikėtai tiesiai paklausė jis.
Moteris sukruto, suspaudė pirštus į kumštį ir giliai įkvėpė.
– Ne. Išsiskyriau prieš savaitę. Jis turi kitą. O aš… aš laukiuosi. Ir net nežinau, ką dabar daryti. Greičiausiai teks nutraukti nėštumą… Ar dar kažkas tave domina, Danieliau? – jos balse skambėjo nuovargis ir netikrumas.
Vyras akimirką patylėjo, tarsi svarstydamas atsakymą.
– Ar dirbi?
– Taip. Jo įmonėje. Bet ten ilgai neužsibūsiu…
– Ateik dirbti pas mane, – Danielius ištiesė vizitinę kortelę. – Mano kelionių agentūroje kaip konsultantė. Darbas nesudėtingas, o atlyginimas geras.
Meda suraukė antakius, įtarimai nušvietė jos akis.
– Kodėl?
– Kodėl kas? – nesuprato vyras.
– Kodėl tau rūpi? Kodėl aš? – ji pažvelgė jam tiesiai į akis.
Danielius lėtai iškvėpė, gurkštelėjo kavos ir prisimerkęs žvelgė į ją, tarytum matydamas ne ją, o ką nors kitą.
– Nori tiesos? Net nežinau. Kai pamačiau tave vitrinoje, atrodė, kad pro mane praeina… Milena.
Jis trumpam nutilo, tarsi pats sau pripažindamas šiuos žodžius pirmą kartą.
– Aš praradau savo žmoną prieš dvejus metus. Avarijoje. Ji laukėsi aštuntą savaitę…
Meda lėtai nuleido akis.
– Aš suprantu, kad tu – ne ji. Bet gal… gal tai likimas? Jis atėmė iš manęs šeimą, o dabar atvedė mane pas tave. Ir tu taip pat… su vaiku.
Danieliaus balsas buvo tylus, bet jame skambėjo keistas ryžtas.
– Tu man iš karto patikai. Tu pasimetusi, tau reikia palaikymo. Mano butas didelis – keturi kambariai, gyvenu vienas. Vietos pakaks. Siūlau tau namus ir darbą. Aš nespaudžiu, nepriimu sprendimų už tave. Tik siūlau ranką, kad turėtum už ko įsikibti.
O kas bus toliau… pažiūrėsim.
Meda įsmeigė akis į vyrą. Jo akyse ji pamatė ne gailestį, o kažką kita – šilumą, galbūt net viltį.
Ji nežinojo, kodėl, bet jos lūpos nebyliai suvirpėjo…
– Gerai…
Ir taip jų likimai susikirto.
