Visada rūpinausi savimi. Į darbą eidavau pasipuošusi – laimei, mūsų biure nebuvo griežto aprangos kodo. Tvarkingi nagai, šukuosena, mėgstami kvepalai – tai buvo neatsiejama mano gyvenimo dalis.
Bet tiesą sakant, išėjusi į pensiją pajutau nerimą. Ar sugebėsiu išlaikyti tą patį gyvenimo lygį? Kai nebereikia kasdien eiti į darbą, dingsta ir paskata pasirūpinti savo išvaizda. O kur dar mažesnės pajamos – juk vien iš pensijos negalėsi sau leisti nuolat lankytis grožio salonuose.
Vos tik baigiau darbą, atsisėdau ir sudariau sąrašą – ko iš savęs tikiuosi ir kaip galėčiau sutaupyti. Nusprendžiau pati dažyti plaukus, pati formuoti antakius. Pratęsiau su manikiūru – atsisakiau priauginimo, apsiribodama paprastu klasikiniu manikiūru.
Man patiko lankytis pas vieną meistrę, kuri greitai ir pigiai atlikdavo manikiūrą. Aišku, mano nagai jau nebebuvo tokie dailūs ir dekoruoti kaip anksčiau, bet jie buvo prižiūrėti, o tai svarbiausia.
Ir štai vieną dieną, stebėdama, kaip ji dirba, mane užplūdo mintis: juk aš ir pati galėčiau tai išmokti! Juk tai nėra taip sudėtinga, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Kodėl gi ne? Taip galėčiau ne tik sutaupyti, bet ir nuolat rūpintis savo nagais namuose.
Aš nelinkusi ilgai svarstyti – kitą dieną jau buvau užsiregistravusi į kursus. Pasirinkau tik vieną programą – klasikinį manikiūrą. Išmokau visko per savaitę ir už kursus sumokėjau visai nedaug.
Įsigijau gražiausių lakų, visus reikalingus įrankius ir pradėjau profesionaliai rūpintis savo rankomis.
– Mama, jei tau trūksta pinigų, galėjai tiesiog pasakyti, – su lengvu priekaištu tarė mano dukra Emilija, žvelgdama į savo ilgus, ryškiai raudonus nagus.
Aš ir pati negalėjau atitraukti nuo jų akių. Kadaise ir mano rankos atrodė panašiai.
– Man labai patinka natūralus efektas! Ir mano nagai nebesilpsta kaip anksčiau, – atsakiau su šypsena.
Netikėtai pastebėjau, kad moterys mano aplinkoje susidomėjo mano nauju užsiėmimu. Kaimynė Jolanta, mano sesuo Ramunė, buvusi bendradarbė Aldona – visos jos norėjo paprasto, bet dailaus manikiūro.
Turėdama daugiau laiko, padėdavau joms šiaip sau, iš draugiškumo. Aišku, nenorėjau imti pinigų iš artimų žmonių, bet jos vis tiek atsilygindavo: viena palikdavo šokoladą, kita – puokštę gėlių ar smulkią dovanėlę. Ir tada vieną dieną sesuo pasakė:
– Tu jau tiek laiko mane tvarkai, negaliu to priimti nemokamai!
Mes sutarėme, kad imsiu simbolinį mokestį – perpus mažesnį nei salone. Mano draugėms tai buvo taupymas, o man – papildomi pinigai prie pensijos.
Kai mano dukra pamatė, kaip sekasi, ji nustojo kritikuoti. Netgi pagyrė:
– Mama, tu nuostabi!
O tada ji prisipažino, kad jos nagai po priauginimų tapo silpni ir trapūs. Tad nuo tos dienos rūpinausi ir jos rankomis.
Emilija – labai kūrybinga. Ji nuolat kuria naujas idėjas, todėl net nepajutau, kaip išmokau daryti paprastus piešinėlius – gėlytes, drugelius, žuvytes.
Taip pamažu savęs priežiūra tapo mažu verslu.
Mažu – nes nenoriu priiminėti nepažįstamų žmonių savo namuose. Bet su artimaisiais tai tampa malonumu – galima pabendrauti, padaryti ką nors gražaus ir dar šiek tiek uždirbti.
Beje, vis dažniau pagalvoju apie veiklos plėtrą. Gal reikėtų išmokti kirpimo ar masažo? Pedikiūras irgi būtų puiki idėja.
Man reikia hobio, kuris, kaip dabar sakoma, gali duoti pelno. Kodėl gi ne? Pirmosios klientės jau yra, jos nekantriai laukia, kada jų mylima meistrė įgis naujų įgūdžių.
