O, Jonai Petrai, ir vėl viena sėdžiu su ramunėlių arbata ir skaitau savo senas mintis apie santuoką. Buvo laikai, kai dar galėjau įsimylėti kaip mergaitė – nerūpestingai, su nuotykių troškimu. Ir tada parašiau tau šį pasiūlymą.
Gražiai parašiau, tiesa? Logiškai, praktiškai, su perspektyva. Tau tereikėjo pas mane užsukti du kartus per savaitę, per šventes – būtinai, juk negalima per šventes būti vienam! O dar teatras, džiazo klubai, gražios kelionės. Kokie planai, koks gyvenimas: Praha, Viena, Milanas, jūra…
O ką tu atsakei, Jonai Petrai?
– Onute Stasyte, – sakei tu, – juk čia ne santuoka, o kiemsargio darbo grafikas!
Štai kaip tu su manimi! Aš tau – romantiką ir bendrą laisvalaikį, o tu man – barščius, televizorių ir kasryt košę. Tikra vyriška logika!
Bet nieko. Tu dar, Jonai Petrai, pasigailėsi! Nes kai pagalvoju, kad galėjau būti tavo… net lengviau darosi! Nebereikia man tavo barščių ir košių. Dabar aš – savarankiška pensininkė, kasryt valgau avižinę košę su migdolų pienu ir užsirašiau į jogą. Į teatrą einu viena, o apsipirkti – su kaimyne Margarita Pauliene.
O tu, Jonai Petrai, turbūt dabar sėdi prie savo televizoriaus, valgai košę. Tik kas tau dabar pasiūlys į džiazo klubą nueiti?
Taigi, mielas Jonai Petrai, jei kada nors prisiminsi mano pasiūlymą – bus per vėlu. Nes aš dabar naujos kartos moteris – šiuolaikiška, nepriklausoma ir net socialiniuose tinkluose užsiregistravusi!
Su pagarba,
Tavo netekėjusi, bet laiminga,
Onutė Stasytė.
