Visą gyvenimą dirbau, kad mano šeima gyventų be rūpesčių. Kiekvieną prakaito lašą atidaviau savo vaikams, tikėdamasis, kad senatvėje galėsiu ramiai ilsėtis. Bet gyvenimas mane žiauriai išdavė.
Aš ir mano žmona Rūta išsiskyrėme tada, kai mūsų vaikai jau buvo suaugę. Sūnus Mantas gyveno su savo mergina nuomojamame bute, dukra Justina studijavo ir gyveno bendrabutyje.
Mūsų šeimos būstas buvo žmonos paveldėtas senas butas Vilniaus senamiestyje. Po skyrybų neturėjau ten ką veikti, todėl išvažiavau į savo gimtąjį kaimą netoli Anykščių, į seną tėvų sodybą. Ten gyveno mano pagyvenusi motina Aldona ir vyresnysis brolis Jonas, kuris, kaip ir aš, buvo jau seniai išsiskyręs. Jie mane priėmė su džiaugsmu, bet kaime rasti darbą buvo tikra katorga.
Skyrybos įvyko vėlyvą rudenį. Visa žiema man buvo tikra kova už būvį – ėmiausi bet kokių atsitiktinių darbų, kad tik nepristigčiau pinigų. Bet taip gyventi buvo ne man. Reikėjo padėti vaikams, o ir ant motinos bei brolio sprando sėdėti negalėjau.
Kai tik atėjo pavasaris, nusprendžiau vykti į užsienį. Pasirinkau Norvegiją – girdėjau, kad ten gerai moka. Ten dirbau kaip jautis – dienomis ir naktimis, bet uždirbau gerus pinigus. Namo grįždavau retai.
Kai Mantas susituokė, nupirkau jam erdvų butą Kaune. Po kelerių metų butą įsigijo ir Justina – žinoma, mano uždirbtais pinigais.
Motinai ir broliui kiekvieną mėnesį siųsdavau solidžias sumas – kad tvarkytų namus, remontuotų ūkį. Juk maniau, kad kai grįšiu, ten bus mano namai. Už mano pinigus buvo įvestos dujos, vandentiekis, pastatytas naujas stogas, perstatytos sienos.
Dešimt metų ariau svetimoje šalyje.
Galiausiai sveikata pradėjo šlubuoti. Nebebuvau jaunas, rankos ir nugara nuolat skaudėjo. Supratau, kad atėjo laikas sugrįžti.
Grįžęs jaučiausi lyg pagaliau sugrįžęs į savo užtarnautą ramybę. Artimieji mane pasitiko su šypsenomis, motina apkabino, brolis spaudė ranką. Pradėjau ramų gyvenimą – įsidarbinau vietos mokykloje ūkvedžiu. Atlyginimas buvo menkas, bet bent jau stabilus. O ir šiek tiek santaupų turėjau.
Bet vieną dieną viskas sugriuvo.
Kartą, kai motinos ir brolio nebuvo namuose, ieškodamas vieno dokumento atsitiktinai radau aplanką su nuosavybės popieriais. Iš pradžių nesupratau, ką matau. Bet perskaitęs kelis kartus supratau – visas turtas buvo registruotas brolio vardu. Namas, sklypas, ūkis – viskas buvo jo.
Mane užliejo šaltas prakaitas. Juk tai aš viską išlaikiau, aš uždirbau kiekvieną centą tam namui. O dabar paaiškėjo, kad teisiškai neturiu nieko.
Kai grįžo artimieji, paklausiau brolio:
– O aš?
Jonas nerūpestingai gūžtelėjo pečiais:
– Tai tik dokumentai, nesinervink…
Bet motina stovėjo tylėdama. Galiausiai atsiduso ir pasakė:
– Mes tikėjomės, kad tu Norvegijoje susirasi moterį ir ten liksi. Juk nenorėjome, kad grįžtum tuščias…
Man pasidarė silpna.
Visa mano jaunystė, visos mano pastangos – ir štai kaip man atsidėkojo.
Dabar nežinau, ką daryti.
Vėl važiuoti į užsienį? Sveikata jau nebe ta.
Eiti pas vaikus? Jie turi savo gyvenimus, šeimas, aš jiems nereikalingas.
Stoviu prie namo, kurį pats sukūriau, bet kuris man nepriklauso. Kur eiti? Ką daryti?
Nepajėgiu suprasti, kaip artimiausi žmonės galėjo taip pasielgti…
