Su Migle mes susituokėme vos po pusmečio pažinties. Ji mane sužavėjo ne tik nepriekaištinga išvaizda, bet ir savo rūpestingumu bei sugebėjimu kurti namų jaukumą. Eidami į teatrą, Miglė mane atidžiai apžiūrinėdavo nuo galvos iki kojų, nepalikdama nė menkiausios smulkmenos, kuri atrodytų netobulai. Restorane ji užtikrintai patardavo, kokį patiekalą pasirinkti, demonstruodama puikų išmanymą kulinarijoje.
Iki vestuvių mes gyvenome atskirai. Kelis kartus per savaitę likdavau nakvoti Miglės bute Klaipėdos senamiestyje, tačiau mūsų vakarienės ar pusryčiai būdavo paprasti ir nereikšmingi. Tada mano mintys sukosi visai kitur, tad maistui daug dėmesio nekreipdavau.
Pagaliau mes tapome tikra šeima – ir oficialiai, ir realiai. Iš pradžių Miglė subtiliai slėpė nuo manęs tai, kad patiekalai, kuriais mane lepino vakarais, buvo užsakyti iš restoranų. Laimei, šiais laikais maisto pristatymas nėra problema. Kad mylimoji nesijaustų ribojama, padariau jai papildomą banko kortelę, kuria ji galėjo naudotis savo nuožiūra. Vis dėlto praėjus vos savaitei, man kilo neišvengiamas klausimas:
– Ar pati gamini, ar užsakai iš restorano?
Miglė sutriko ir lengvai paraudo:
– Taip, čia pristatytas maistas… Tiesą sakant, gaminti beveik nemoku ir net nemėgstu.
Man ši žinia buvo tarsi perkūnas iš giedro dangaus. Mano mama visada lepindavo tėtį ir mus su broliu šviežiu, naminiu maistu. Ji niekada nepateikdavo mums pašildytų patiekalų, kaip iš restorano – viskas būdavo ruošiama su meile ir ką tik ištraukta iš orkaitės ar keptuvės. Apie naminio maisto naudą ir ekonomiškumą net neverta kalbėti. Žinoma, laikas nuo laiko užsisakyti restorano patiekalus nėra tragedija, bet kasdien tai daryti…
Bandžiau įtikinti žmoną, kad be namuose ruošto maisto neišsiversime, tačiau mano argumentai jos neįtikino.
Po nemalonaus pokalbio didžiausias pasikeitimas buvo tik tai, kad Miglė pradėjo pirkti prekybos centro pusfabrikačius: šaldytus koldūnus, virtinius ir kitas ne itin viliojančias gėrybes. Gelbėjo tik mūsų įmonės valgykla, kurios virėja ruošdavo puikius, beveik naminius pietus. Taip kurį laiką ir išgyvenau.
Tačiau po trijų mėnesių man pabodo toks žmonos požiūris į virtuvę. Nenorėjau aštrinti situacijos šeimos gyvenimo pradžioje. Be to, Miglė idealiai palaikė tvarką namuose, o mano marškiniai kabėjo spintoje nepriekaištingai išlyginti, šalia kitų jos rūpestingai sulankstytų drabužių.
Vis dėlto ryžausi imtis veiksmų. Nusipirkau kelias spalvingas kulinarines knygas, gėlių puokštę, butelį šampano ir grįžau namo, nusiteikęs įtikinti žmoną, jog mūsų modernią virtuvę reikia išnaudoti maksimaliai, o ne tik arbatai užvirti ar pusfabrikačiams pašildyti.
Gėlės Miglei labai patiko, bet vos tik pamačiusi knygas, jos veide šypsena išnyko:
– Viskas aišku… O aš jau maniau, kad gėles padovanojai tiesiog iš meilės.
Pokalbis nuo pat pradžių klostėsi nelabai sklandžiai. Vakarienė – užsakyta pica – manęs visiškai nedžiugino, tad prieš pat užsidarant artimiausiam prekybos centrui, esančiam kitapus gatvės, nuėjau ten ir prisipirkau įvairiausių produktų. Grįžęs namo viską sudėjau į mūsų milžinišką šaldytuvą ir paprašiau žmonos kitą dieną pabandyti ką nors pagaminti. Miglė tik šyptelėjo, nutylėdama, kad apie tai jau diskutavome.
Teko apsidrausti. Išėjęs į balkoną parūkyti, paskambinau į banką ir paprašiau laikinai sustabdyti papildomos kortelės galiojimą.
Kitą dieną, kai buvau įsisukęs į darbą, sulaukiau Miglės skambučio:
– Nieko nesuprantu, kodėl negaliu atsiskaityti kortele?!
Paklausiau:
– O ką norėjai pirkti?
Žmona kiek sumišo:
– Na… na…
Nebebuvo laiko tęsti žaidimų, todėl tiesiai pasakiau:
– Migle, kortelė neveiks, kol mes nepradėsime normaliai maitintis. Atsiprašau.
Vakare mane pasitiko žmonos įsižeidusi veido išraiška. Tačiau ne tik ji. Ant stalo garavo lengvai apdegusi višta su kiek perkeptomis bulvėmis, taip pat keistas salotų darinys, primenantis graikiškas salotas. Nekreipdamas dėmesio į Miglės išdidžią povyzą, pakėliau ją ant rankų ir nunešiau į virtuvę:
– Dieve, kaip aš svajojau apie naminę vištą su bulvytėmis!
Žmona vis dar apsimesdama įsižeidusia išsilaisvino iš mano glėbio ir sumurmėjo:
– Truputį apdegė…
Nusijuokiau:
– Nesąmonė, viską suvalgysiu!
Žinoma, ir višta, ir bulvės buvo toli gražu neidealios, tačiau nė karto nepriekaištavau „virėjai“, kad neatbaidyčiau jos nuo šio gero sumanymo.
…Po savaitės papildomos kortelės veikimą banke atstačiau.
