Kai vedžiau savo Rūtą, man, Pauliui, jau buvo trisdešimt treji. Nebesijaučiau jaunas – gyvenimas jau buvo gerokai mane patręškęs, ir jaunystės lengvumo nebeliko.
Vos susituokę nusprendėme imti būsto paskolą. Savo kampo neturėjome – nei aš, nei Rūta per tuos metus nesugebėjome nieko susitaupyti. Mėnesinės įmokos mus smaugė, o skolos augo kaip lavina. Bent jau džiaugėmės, kad iki gyvenimo galo nereikės mokėti nuomos už svetimą būstą. Vis dėlto iki šiol krūpčioju prisiminęs, kaip vos sudurdavome galą su galu, stengdamiesi kuo greičiau atsikratyti tos prakeiktos paskolos našta.
Mūsų abiejų algos buvo padorios, bet pinigų vis tiek trūko net būtiniausiems dalykams. Nepasidavėme – žinojome, kad anksčiau ar vėliau išsivaduosime iš šios finansinės duobės ir turėsime savo stogą virš galvos. Kai pagaliau atsikratėme didžiosios paskolos dalies, Rūta ėmė kalbėti apie vaikus. Man atrodė, kad tai beprotybė – kaip mes susitvarkysime, kai vos laikomės ant kojų?
Bet po kelių mėnesių ir pats pajutau, kad noriu tapti tėvu. Laikas negailestingai tiksėjo – girdėjau, kad po keturiasdešimties vaikų susilaukti darosi kone neįmanoma misija. Gydytojai tik dar labiau baugino, sakydami, kad reikia skubėti, kol dar ne per vėlu, kol likimas nepasijuokė iš manęs galutinai.
Netrukus Rūta pastojo. Per ultragarsą sužinojome, kad laukiamės dvynių. Vos neišgriuvau gydytojo kabinete, pamatęs ekrane du mažus siluetus. Rūta buvo priblokšta – mes ir su vienu vaiku nežinojome, kaip susidorosime, o čia iškart du! Pažadėjau jai, kad stovėsiu šalia, kad jei ji pavargs, aš perimsiu viską į savo rankas. Juk vaikai – ne žaidimas.
Supratau, kad po gimdymo mums abiem bus velniškai sunku. Aš vienas turėsiu išlaikyti du vaikus ir žmoną, kuri kurį laiką negalės dirbti. Apie ramų gyvenimą galėjau tik pasvajoti – prieš akis mačiau tik bemieges naktis ir nesibaigiantį pinigų vaikymąsi. Teko ieškotis papildomų darbų – plušėjau kaip pašėlęs, kad bent kiek atsidėčiau prieš dvynių gimimą. Norėjosi, kad jie turėtų viską, ko reikia.
Auklės samdyti net nesvarstėme – tai būtų buvusi finansinė savižudybė. Be to, kaip galėčiau patikėti savo vaikus svetimam žmogui? Kas žino, kas galėtų nutikti! Mano mama tuo metu sunkiai susirgo – likus keliems mėnesiams iki gimdymo ją paguldė į ligoninę, tad pagalbos iš jos nesitikėjau. Netgi galvojau, kad gal man pačiam teks jai padėti, jei ji nepasveiks.
Kartą su Rūta prasitarėme apie savo bėdas mano uošvei, Genovaitei. Ir štai – stebuklas! Ji netikėtai pasiūlė pagalbą. Sakė, kad prižiūrės anūkus nemokamai, kad jai tai tik džiaugsmas. Vos neapsiverkiau iš dėkingumo – tokioje tamsioje situacijoje ji tapo mūsų gelbėtoja.
Genovaitė ėmė lankytis pas mus vos ne kasdien. Pati siūlėsi prižiūrėti vaikus, padėti namuose – negalėjau patikėti savo akimis! Sužinojusi apie Rūtos nėštumą, ji net metė darbą, pareiškusi, kad pinigų jai užtenka, kad turi santaupų ir mums dėl jos gerovės nereikia jaudintis. Mes su Rūta vos tilpome savo kailyje iš laimės – Genovaitei pasitikėjau labiau nei bet kuo kitu. Ne kartą pats galvojau prašyti jos pagalbos, bet abejojau, ar ji sutiks.
Kartais mes su žmona stengėmės jai atsidėkoti – nupirkdavome maisto, apmokėdavome jos sąskaitas, nes uošvė praleisdavo pas mus beveik visą laiką. Maniau, kad ji nuo to pavargsta, bet ji tvirtino, kad būti su anūkais – jos laimė, kad ji tam ir gyveno, laukdama šios akimirkos. Vėliau sužinojau, kad jos pensija buvo nemenka, tad ji galėjo sau leisti viską, ko reikia. Tačiau kartą ji prasitarė, kad svajoja pailsėti užsienyje, o pinigų tam, žinoma, neturi.
Ir tada prasidėjo tikras siaubas. Genovaitė pareiškė, kad mes turime apmokėti jai kelionę į užsienį. Esą ji daugiau nei metus prižiūrėjo mūsų vaikus už dyką, o savo santaupų leisti nenori – dabar mūsų eilė atsilyginti. Sustingau iš nuostabos, o Rūta neteko amo. Mes nebuvome turtingi! Viską, ką pavykdavo sutaupyti, laikėme juodai dienai – kas žino, kas mūsų laukia, kai vaikai paaugs?
Mane įsiutino, kad ji iškart nepasakė, jog nori mums padėti už pinigus. Kodėl laukė paskutinės akimirkos, statydama mus į tokią padėtį? Bandžiau prieštarauti, bet uošvė tik įsižeidė. Nuo tada ji su mumis nebebendrauja – trenkė durimis ir dingo iš mūsų gyvenimo. Štai taip dėkingumas pavirto peiliu į nugarą.
