Mano motina tyčia išstūmė mane iš buto, kuriame turėjau savo dalį. Tai įvyko prieš kokius trejus metus. Vis dėlto nusprendžiau, kad šeimos išsaugojimas svarbiau, todėl mes su žmona tyliai išėjome ir pasirinkome gyventi atskirai.
Aš pabėgau iš mamos namų dar studijuodamas, nes kelionė į universitetą buvo tikra kankynė – tolimas ir varginantis kelias. Kažkaip, bet man pavyko įsikurti bendrabutyje. Visi, sužinoję, iš kur aš kilęs, laikė mane keistuoliu. Bet ką jie supranta? Pagaliau galėjau ramiai lankyti paskaitas, nereikėjo derintis prie mamos tvarkaraščio ir galėjau gyventi savo gyvenimą, po velnių!
Kiekvieną mano nepasitenkinimą ji nutraukdavo sakydama: „Aš moku už viską, ką tu turi, tai tylėk ir nesiginčyk.“ O aš neturėjau ką atsakyti – žodžiai tiesiog užstrigdavo gerklėje.
Kai pradėjome gyventi atskirai, santykiai netgi pagerėjo. Kiekvienas turėjo savo erdvę, ir tai visiems tiko.
Vėliau susipažinau su mergina, kuri tapo mano žmona. Iš pradžių nuomojomės butą, o kai nusprendėme tuoktis, paskelbiau, kad gyvensime pas mano motiną. Su žmona planavome dalintis išlaidas per pusę ir taupyti savam būstui. Keisti ar parduoti tą butą neketinau – tai atrodė bereikalinga.
Iš pradžių mama elgėsi normaliai, bet netrukus prasidėjo tikras košmaras. Ji tarsi užsibrėžė mus išvaryti. Kibdavo prie menkiausių smulkmenų, kad tik parodytų, jog esame čia nelaukiami. Keldavo beprasmiškus barnius, o kasdien tai kęsti nebebuvo jėgų. Dėl tokio nuolatinio įtampos lauko ir mes su žmona pradėjome pyktis.
Galų gale ji pasiekė savo – mes išsikraustėme. Neįmanoma kurti šeimos, kai gyveni tarsi ant parako statinės. Taip, pinigų sumažėjo, bet užtat gyvename ramiai, laimingai, be jokių dramų.
Dabar vargu ar būtume galėję sukaupti pradiniam įnašui, jei ne uošviai, pardavę savo sodybą. Taip mes paėmėme paskolą vieno kambario butui.
Gyvenimas tapo geresnis, bet tada mama prisiminė, kad turi sūnų. Ėmė mane kamantinėti: „Kadangi čia yra tavo dalis, mokėk pusę už butą!“ Viskas tik todėl, kad jai neužteko pensijos sąskaitoms apmokėti, o aš, matote, turėjau ją gelbėti. Aš to klausytis neketinau ir griežtai atsisakiau, pagrasinęs parduoti savo dalį, nes ten vis tiek negyvenu.
Ji kelias minutes mane plūdo įžeidinėjimais, bet aš nesileidau palaužiamas. Galų gale ji suprato, kad manęs neperkalbės. Tada sugalvojo naują planą – ėmė spausti mano uošvius. Tik ji nesitikėjo, kad jie stos į mūsų pusę ir laikys ją pamišėle.
Ir štai ji vėl ėmė man skambinėti:
– Na, ką, didžiuojiesi savimi?! Štai koks sūnus – palikai mane gyventi kaip kokioje komunoje su svetimais žmonėmis! Džiaukis, metei motiną senatvėje, šaunuolis!
Tiesą sakant, man nebuvo malonu dėl tokio posūkio. Bet, tiesą pasakius, man nusispjaut. Ji pati nenorėjo, kad mes gyventume kartu, tai štai ir gavo, ko nusipelnė. Ką aš jai galiu padėti? Tas butas teisėtai priklauso mums abiem – ne tik jai, ne tik man, o mums. Tegul sukasi, kaip išmano, ta sena pamišėlė.
