Austėja visada buvo tyli, rami ir gera. Ji niekada nesiginčijo, niekada nekėlė balso, nieko neprašė daugiau nei būtina. Tobula žmona, ar ne? Taip maniau ir aš. Buvau įsitikinęs, kad esu puikus vyras – parnešdavau namo pinigus, rūpinausi vaikais. O dėl retkarčiais pasitaikančių nuotykių šone – na, juk tai normalu, tiesa? Aš juk vyras!
Sakoma, kad visi vyrai yra poligamiški, ir aš nebuvau išimtis. Be to, mano žmona nieko nežinojo, vadinasi, problemos nebuvo. Buvau tikras, kad slepiu savo pėdsakus nepriekaištingai. Iki neseniai…
Užsukau į kavinę prieš susitikimą – ir staiga mane it žaibas trenkė. Austėja. Švytinti, besišypsanti. Ir šalia jos – kažkoks vyras. Jis palinko arčiau ir švelniai apkabino ją per liemenį. Ji nepasitraukė.
Viduje manyje sprogo audra. Kaip ji galėjo?! Vos susilaikiau nepultas to išvaizdaus vyro. Bet ne, viską išsiaiškinsiu namuose.
Austėja grįžo po pusvalandžio. Linksma, laiminga. Aš vos tvardžiau savo pyktį.
— Kur buvai? — paklausiau sukandęs dantis.
— Su draugėmis, — ramiai atsakė ji.
— Su draugėmis?! — nebeištvėriau ir surikau. — Aš tave mačiau kavinėje! Kas tas vyras?!
Ir tada Austėja padarė tai, ko niekada nesitikėjau. Ji pažvelgė man tiesiai į akis ir tyliai tarė:
— O tu galėjai metų metus mane apgaudinėti? Kodėl turėčiau kentėti? Aš irgi noriu būti laiminga. Jei tu nesustabdysi savo romanų, aš irgi neatstumsiu Mato. Tai tik teisinga.
Atrodė, kad man trenkė per galvą. Kas ši nauja Austėja? Kur dingo ta tyli, paklusni moteris, su kuria praleidau tiek metų?
Man galvoje skambėjo vienas klausimas: ką daryti toliau? Tyliai kentėti? Skirtis? O gal… pirmą kartą per tiek metų iš tiesų susimąstyti, kuo aš jai tapau?
Aš padariau savo pasirinkimą. O ką pasirinktum tu?
