Aistė sustabdė automobilį kvartalu anksčiau nei atvažiavo prie uošvienės namų. Laikrodis rodė 17:45 — ji atvyko anksčiau nei buvo sutarta. „Gal bent kartą ji įvertins mano punktualumą“, — pagalvojo ji, glostydama naujos suknelės klostes. Dovana — antikvarinė sagė, kurios ji ieškojo tarp kolekcionierių kelis mėnesius — buvo kruopščiai supakuota ant galinės sėdynės.
Priėjusi namus, Aistė pastebėjo pravirą pirmo aukšto langą. Iš ten aiškiai skambėjo uošvienės balsas:
„Ne, Birute, ar gali tuo patikėti? Ji net nepasidomėjo, kokį tortą aš mėgstu! Užsakė kokį nors modernų desertą… Mũsų sūnus visada mėgo klasikinį „Napoleoną“, o šita… — pauzė, — net to nesupranta. Jau septintus metus susituokę!“
Aistė sustingo. Kojo buvo lyg prilipusios prie žemės.
„Aišku, tau jau sakiau — ji ne pora Domui. Dirba dienomis ir naktimis savo klinikoje, namuose beveik nesirodo. Kokia iš jos šeimininkė? Vakar užėjau pas juos — neplauti indai, nenuvalytos dulkės… O ji, matote, atliko sudėtingą operaciją!“
Viduje viskas sustingo. Aistė atsirėmė į tvorą, jausdama, kaip dreba keliai. Septynis metus ji stengėsi būti tobula marti: gamino, tvarkėsi, prisiminė visus gimtadienius, lankė uošvienę, kai ji sirgo. Ir visa tai…
„Ne, ne, aš nieko nesakau, bet ar tokia moteris tinkama mano sūnui? Jam reikia tikros šeimos, jaukumo, rūpesčio… O ji vis per konferencijas ir budėjimus. Ir net nepagalvoja apie vaikus! Ar gali įsivaizduoti?“
Galvoje spengė. Aistė mechaniškai išsitraukė telefoną, surinko vyro numerį.
„Domai? Aš truputį vėluosiu. Taip, viskas gerai, tiesiog… kamščiai.“
Ji apsisuko ir nuėjo atgal prie automobilio. Atsisėdo, sustingusi žiūrėjo į vieną tašką. Galvoje sukosi girdėti žodžiai: „Gal pasūlausi daugiau druskos?“, „Mano laikais moterys sėdėdavo namie…“, „Domas taip pavargsta darbe, jam reikia ypatingo dėmesio…“
Telefonas suvibravo — vyro žinutė: „Mama klausia, kur tu? Visi jau susirinko.“
Aistė giliai įkvėpė. Jos veide pasirodė keista šypsena. „Gerai, — pagalvojo ji, — jei jiems reikia tobulos marčios — jie ją gaus.“
Ji įjungė variklį ir nuvažiavo atgal į uošvienės namus. Planas subrendo akimirksniu.
Jokios daugiau bandymų įsiteikti. Atėjo laikas parodyti, kokia gali būti „tikra“ marti.
Aistė Įžengė pro duris su plačiausia šypsena, kokią tik galėjo išspausti. „Mamytė! — sušuko ji, apkabindama uošvienę su perdėtu entuziazmu. — Atleiskite, kad vėluoju, bet užėjau į tris parduotuves ieškodama būtent tų žvakių, kurias jūs mėgstate!“
Uošvienė sustingo, nesitikėdama tokios energijos. „Aš maniau…“ — pradėjo ji, bet Aistė jau kalbėjo toliau:
„O, ir įsivaizduokite, pakeliui sutikau jūsų draugę Birutę! Tokia maloni moteris, visada pasakanti tiesą į akis, ar ne?“ — Aistė reikšmingai pažiūrėjo į uošvienę, stebėdama, kaip ji bąla.
Per visą vakarienę Aistė demonstravo pačią didžiausią savo aktorinę meistrystę. Ji dėlė uošvienei geriausius gabalėlius, garsiai žavėjosi kiekvienu jos žodžiu ir be perstojo klausė patarimų apie namų rušą.
„Mamytė, o kaip jūs manote, ar barščius reikia virti penkias ar šešias valandas? O kilimus valyti ryte ar vakare? Galbūt man mesti darbą? Juk Domui reikia tikros šeimos, tiesa?“
Domas nustebęs žiūrėjo į Aistę, giminės susžiuro. O Aistė tęsė:
„Pagalvojau, gal man lankyti namų ruošos kursus? Mesti šitą kvailą chirurgiją… Visgi moteris turi būti namų židinio saugotoja, tiesa, mamytė?“
Uošvienė nervingai barbeno šakute į lėkštę. Jos įsitikrinimas nyko su kiekviena minute.
O kas nutiko toliau? Tikriausiai geriausia istoriją skaityti iki pabaigos…
