Su savo sužadėtine susipažinau viename Vilniaus senamiesčio bare. Viskas prasidėjo nuo paprastos draugystės – susibūrė puiki kompanija, kurios širdyje buvome mes. Dar mokyklos laikais turėjau du artimus draugus – trise buvome neišskiriami. Mus vienijo bendri pomėgiai: tada, dar būdami paaugliai, subūrėme grupę. Aš kūriau eiles, vienas draugas rašė muziką, o kitas grojo gitara, ieškodamas tinkamų akordų. Praėjo daugybė metų, bet šio pomėgio neapleidome. Savaitgaliais rinkdavomės senoje sodo namelyje prie Trakų, kur grodavome ir dalindavomės idėjomis. Tiesa, pastaruoju metu susitikimai tapo retesni – abu mano draugai vedė, šeimos reikalai atimdavo daug laiko. Dabar atėjo mano eilė žengti prie altoriaus, lydimam dramatiško Mendelssono maršo.
Nė kiek nesigailėjau – savo sužadėtinę mylėjau visa širdimi, ir šis žingsnis mums abiem buvo ilgai lauktas. Su jos mama ir močiute jau seniai buvau pažįstamas, bet štai su tėvu, buvusiu pulkininku, dar neteko susitikti. Žinojau, kad jis – griežtas žmogus, daug matęs ir patyręs. Likus kelioms dienoms iki lemtingosios akistatos, negalėjau galvoti apie nieką kitą – tik apie tai, kaip išlaikysiu šį „uosinį egzaminą“.
Klausinėjau savo mylimosios, kaip turėčiau elgtis, ką sakyti, bet ji tik kartojo tą patį: „Būk savimi.“ Kaip, po galais, būti savimi, kai žinai, kad tavęs laukia tikras tardymas? Rytojus turėjo tapti ta diena, kai viskas paaiškės. Naktį negalėjau užmigti – galvoje sukosi mintys, netgi sugalvojau eilėraštį apie šią įtemptą situaciją.
Lemtingąją dieną atvažiavau pas sužadėtinę, ir mes kartu vykome į jos tėvų namus užmiestyje, netoli Kauno. Nervai buvo it įtemptos stygos. Atvykus paaiškėjo, kad būsimo uošvio namuose nėra – jis kažkur trumpam išėjęs. Mama ir močiutė mane apkabino, apipylė bučiniais ir toliau triūsė virtuvėje, o aš sėdėjau prie stalo, nervingai timpčiodamas staltiesės kampą. Staiga atvažiavo jis – tas, kurio bijojau labiau nei ko kito pasaulyje. Nors, tiesą sakant, pats nesu iš kelmo spirtas – dirbu atsakingą darbą, vadovauju žmonėms, dažnai pats vedu darbo pokalbius. Bet čia jaučiausi kaip išsigandęs berniukas. Jis priėjo, prisistatė – Jonas, buvęs pulkininkas – ir iškart pakvietė mane į kiemą kepti mėsos.
Klupau jam iš paskos, slapčia žvilgtelėjęs į sužadėtinę. Ji tik tyliai pasiuntė man oro bučinį. Priėję prie kepsninės, ėmiau pjaustyti mėsą ir maustyti ją ant iešmų, o Jonas nuolat mane taisė: tai per stambiai pjaunu, tai per arti mėsą maunu, tai dar kas ne taip. Mano nervai jau buvo ant ribos – atrodė, kad kiekvienas jo žodis tik dar labiau didina įtampą.
Kai mėsa pagaliau atsidūrė ant ugnies, prasidėjo tikrasis tardymas. Jis pažvelgė į mane ir griežtai paklausė: „Tai kas tu per vienas? Kaip gyveni? Ką veiki gyvenime?“ Iš pradžių tik mikčiojau – kažką murmėjau apie tai, kad gerai baigiau mokyklą, vėliau universitetą, susiradau padorų darbą. Turiu butą, automobilį, viską, ko reikia. Bet tada, tarsi protas būtų aptemęs, pradėjau pilti viską, kas tik šovė į galvą – gyrdamasis savo pasiekimais.
Papasakojau, kaip laimėjau ne vieną stipendiją, mokiausi užsienyje, turiu krūvą diplomų ir sertifikatų. Jei panorėčiau, bet kur mane priimtų dirbti su dideliu džiaugsmu. Kol aš liejau žodžius, Jonas ramiai kepė mėsą, kartais mesdamas į mane trumpą žvilgsnį. Kai pagaliau nutilau, jis dar kurį laiką tylėjo – ta tyla buvo tokia sunki, kad, rodės, oras aplink sustingo. Tada jis netikėtai paklausė: „O kas blogo tavo gyvenime nutiko? Ar teko patirti nelaimių?“
Sutrikau. Kam žmogui žinoti, kas blogo man nutiko? Galvoje sukosi chaosas, nieko konkretaus negalėjau prisiminti – gal todėl, kad pastaruoju metu jaučiausi laimingas. Tik kažką nerišliai sumurmėjau, bandydamas išsisukti. Jis įdėmiai pažvelgė man į akis ir tarė: „Žmogų kartais geriau supranti ne iš jo laimėjimų. Kai ateina nelaimės – tau ar tavo artimiesiems – tada ir pasimato, koks jis iš tikrųjų. Nei turtai, nei pasipūtimas tada nieko nereiškia. Lieka tik noras padėti.“ Tie žodžiai mane sukrėtė – staiga supratau, ką jis turėjo omenyje, ir pajutau, kiek daug išminties slypi šio žmogaus sieloje.
Pasiėmę keptą mėsą, grįžome į namus. Viduje jau viskas buvo paruošta, stalas padengtas. Moterys klausiamai žvelgė į mane, o aš tik gūžtelėjau pečiais ir atsisėdau.
Vakare, grįžęs namo, sužinojau, kad „tardymą“ išlaikiau. Po kelių mėnesių įvyko mūsų vestuvės. Dabar jau tikras uošvis dalinasi su manimi patarimais apie šeimyninį gyvenimą, o aš klausausi, nes supratau, kad šis žmogus turi neįkainojamą patirtį ir niekada nepatars blogai.
Mūsų šeima – tvirta ir laiminga, mylime vienas kitą, o netrukus mūsų bus jau trys. Su giminaičiais susitinkame kiekvieną savaitgalį. Su uošviu tapome artimais draugais – galiu pas jį užsukti ir vienas, pasikalbėti, pasitarti. Kartą jis prasitarė, kad iškart suprato, jog esu geras žmogus – matė, kaip jaudinausi, o ne puikavausi savimi.
Vis dar dirbu vadovaujamą darbą ir, priimdamas naujus darbuotojus, pats vedu pokalbius. Dabar visada paklausiu, kokias nelaimes jie yra patyrę. Ir tikrai – iš jų atsakymų iškart suprantu, kas per žmogus prieš mane sėdi. Per visus metus, kiek pažįstu savo uošvį, nė karto nesuabejojau jo išmintimi.
