Prieš keletą metų aš nutraukiau alimentų mokėjimą. Ir prieš jums mane smerkiant, išklausykite visą istoriją. Aš nesu beširdis, nesu niekšas. Aš rūpinuosi savo vaiku, myliu jį labiau už viską, tačiau aš nebegaliu pasitikėti jo motina.
Ji neseniai susirado kitą vyrą. Atrodo, jų santykiai rimti. Man tai visiškai nerūpi – tegu gyvena, kaip nori. Man rūpi tik mano dukra, o buvusi žmona gali daryti, ką tik nori. Aš jau seniai išmokau būti abejingas jos pasirinkimams.
Pradžioje viskas atrodė paprasta – mokėjau alimentus, kaip priklauso, ir net nesusimąsčiau, kas vyksta už mano nugaros. Bet paskui pradėjau pastebėti keistus dalykus. Buvusi žmona niekur nedirbo, vis sėdėjo namuose. Jos naujas vyras – taip pat. Ir tai man pasidarė įtartina. Jie net nenutuokia, kad aš apie tai žinau.
Nauji drabužiai jai, o dukrai – tik trupiniai
Po kurio laiko pradėjau matyti, kaip mano buvusi žmona vis atsinaujina. Vieną dieną nauja suknelė, kitą – brangus paltas, dar vėliau – rankinė. O kai paklausdavau apie dukrą, visada girdėdavau tą patį atsakymą: „Neturiu pinigų, gali pervesti daugiau?“ Man pasidarė aišku – ji puikiai įsitaisė. Leidžia vaiko pinigus savo prabangai, o dukra lieka antrame plane.
Vieną dieną mano dukra – pavadinkime ją Auguste – atėjo pas mane su liūdnomis akimis. Ji sakė, kad mama nieko jai neperka, kad ji nuolat girdinti: „Tėtis tau nieko neduoda, todėl neturime pinigų.“ Man tai buvo tarsi smūgis į paširdžius. Kaip ji galėjo taip sakyti? Kaip ji gali meluoti mūsų vaikui ir paversti mane blogu žmogumi jos akyse?
Aš žinojau, kad Augustė manimi tikės – juk aš jos tėvas. Bet kaip jai įrodyti, kad pinigus pervedu, jei ji jų nemato? Man neapsakomai skaudu dėl to, kad ji auga manydama, jog esu tas, kuris ja nesirūpina.
Radikalus sprendimas: nustojau mokėti alimentus
Aš ilgai galvojau, ką daryti. Man teko rinktis tarp blogo ir dar blogesnio. Ir aš nusprendžiau – nustoti mokėti alimentus. Jei pinigai vis tiek nepasiekia mano dukros, tai kam juos siųsti?
Man buvo sunku priimti šį sprendimą, nes aš žinau, ką apie mane galvos kiti. Aš suprantu, kad tai neatrodo teisinga, bet ar teisinga leisti godžiai moteriai grobstyti vaiko pinigus? Motina neturi teisės naudoti vaiko kaip pajamų šaltinio savo užgaidoms tenkinti. Ji neturi teisės statyti savo norų aukščiau už dukros gerovę.
Kas nutiko su ta moterimi, kurią aš mylėjau?
Žvelgiu į ją dabar ir nesuprantu – kur dingo ta moteris, su kuria aš kūriau gyvenimą? Kada ji tapo tokia šalta ir savanaudiška? Gal ji niekada manęs nemylėjo? Gal ji niekada nemylėjo net savo vaiko? O gal kažkas pasikeitė, kažkas ją sugadino?
Anksčiau ji buvo visai kitokia – rūpestinga, gera, jautri. Bet laikui bėgant ji pasikeitė. Iš pradžių aš to nepastebėjau, o kai supratau, buvo jau per vėlu. Gal aš pats kaltas? Gal turėjau atkreipti dėmesį į šiuos pokyčius, kol jie netapo negrįžtami? Dabar jau per vėlu svarstyti.
Aš nebegalėjau to pakelti ir padaviau skyrybų prašymą. Aš negalėjau būti šalia žmogaus, kurio nebepažinojau. Moteris, kurią vedžiau, išnyko. Vietoje jos liko visai kita – svetima ir šalta. Man jos gaila, bet ne tiek, kad leisčiau jai toliau mane išnaudoti.
Dabar kovoju už tiesą
Dabar aš bylinėjuosi su ja teisme, bandydamas įrodyti, kad alimentai nebuvo naudojami pagal paskirtį. Bandau parodyti, kad pinigai, kuriuos aš siunčiau dukrai, buvo leidžiami prabangai, o ne jos poreikiams.
Aš žinau, kad ši kova bus ilga. Žinau, kad visuomenė manęs nesupras, kad būsiu smerkiamas, vadinamas beširdžiu. Bet aš nenoriu nusileisti, nes kovoju ne dėl savęs. Aš kovoju dėl Augustės, dėl to, kad ji gautų tai, kas jai priklauso.
Aš padarysiu viską, kad mano dukra žinotų tiesą. Kad ji niekada neabejotų, jog jos tėtis ją myli. Kad ji suprastų – tai ne aš ją palikau, o jos motina pasirinko save, o ne ją.
Ir kad vieną dieną, kai ji bus pakankamai didelė, ji pati galėtų nuspręsti, kas šioje istorijoje buvo tikras, o kas – tik melas.
