Visada tikėjau, kad užauginau gerą žmogų.
Tadas buvo mano vienintelis sūnus. Nuo vaikystės stengiausi jam duoti viską: gerą išsilavinimą, patogų gyvenimą, palaikymą visose jo pastangose. Po jo tėvo mirties likome dviese, ir aš padariau viską, kad jam nieko netrūktų.
Jis užaugo, sukūrė karjerą, šeimą. Bet man beveik neturėjo laiko.
— Mama, turiu darbą, vaikus, reikalų… Perskambinsiu vėliau.
Tas „vėliau“ galėjo trukti savaites.
Bet aš neįsižeidžiau. Juk ne tam jį auginau? Kad gyventų laimingai?
Rastasis testamentas
Vieną dieną jis atėjo be jokio įspėjimo.
Įžengė į namus ir greitai nuėjo į svetainę. Nustebau – jis niekada neaplankydavo manęs šiaip sau.
— Mama, kas čia? — numetė popierių prieš mane.
Paėmiau dokumentą ir iš karto supratau: mano testamentas.
— Iš kur tai gavai?
— Tai nesvarbu, — jo balsas buvo šaltas. — Tu palieki namą ne man?
Giliai atsidusau.
— Palieku jį Agnei.
Agnė – mano dukterėčia. Ji ne mano dukra, bet kažkada buvo man artimesnė nei pats sūnus.
Kai jos mama mirė, padėjau jai atsistoti ant kojų. Skirtingai nei Tadas, ji visada rasdavo man laiko.
Bet jis to nesuprato.
— Tu rimtai? — sūnaus balsas virpėjo. — Vadinasi, aš negausiu nieko?!
Tylėjau.
Tuomet jis staiga sunkiai atsiduso ir pasakė:
— Kraukis daiktus.
Iš karto nesupratau.
— Ką?
— Nenoriu, kad tu čia gyventum. Jei šis namas jau ne mano, tu čia neturi ko veikti.
Žiūrėjau į jį ir neatpažinau berniuko, kurį užauginau.
— Tadai… tu mane išmeti iš mano pačios namų?
— Tu pati pasirinkai, kas tau brangesnis.
Jis atsistojo, išsitraukė iš kišenės pinigus ir padėjo juos prieš mane.
— Pradžiai turėtų užtekti.
Tiesiog išėjo.
Sėdėjau ilgai nejudėdama, ašaros riedėjo mano skruostais, negalėjau patikėti, kad tai mano sūnus.
Žinoma, niekur neišėjau. Atrodė, kad viską jau praradau.
Maniau, kad baisiausia – neturėti kam palikti savo palikimo.
Pasirodo, dar blogiau – suprasti, kad užauginai tau visiškai svetimą žmogų.
