Mano dingęs tėvas staiga atsirado mano gyvenime. Išniro į paviršių lyg patys žinote kas… Ir jokio džiaugsmo iš bendravimo su šiuo giminaičiu nejaučiu.
Kai tėvas nusprendė, kad mūsų šeimos jam nebereikia, man buvo dešimt metų. Puikiai atsimenu, kokį skandalą lydėjo tėvų skyrybos.
Tai, kad jie su mama šaukė vienas ant kito – dar smulkmena. Bet kai tėvas kartu su savo motina ėmė nešti iš buto viską, ką tik laikė savu, tai jau buvo rimčiau.
Tėvas tada pasiėmė viską: indus, baldus, televizorių, vaizdo grotuvą ir dar krūvą visokių daiktų.
Po jų išėjimo butas liko beveik tuščias. Išnešė net mano stalą, prie kurio ruošdavau pamokas. Mums liko tik drabužiai ir keli indai.
Prisimenu, kaip bute staiga tapo tylu, tuščia ir šalta. O aš sėdėjau su mama virtuvėje, bandydama ją kaip nors paguosti. Mama buvo visiškoje isterijoje.
Pamažu vėl susitvarkėme butą, padėjo mamos tėvai.
Nuo to laiko praėjo jau dvidešimt metų. Per tą laiką tėvas nė karto nepasirodė mano gyvenime. Jokio išlaikymo, jokių skambučių ar dovanų per šventes. Tiesiog dingo ir viskas.
Po to, kai jis išnešė iš buto viską, pradėjau jo nekęsti – manau, tam turiu priežastį. Su laiku emocijos atslūgo, ir aš tiesiog nustojau apie jį galvoti.
Su mama palaikome puikius santykius – ji maloniai bendrauja su mano vyru, džiaugiasi anūke, mūsų šeimoje viskas gerai.
Ir štai į mūsų ramų gyvenimą įsiveržė tėvas. Laukė manęs prie darbo. Būčiau tiesiog praėjusi, neatkreipusi dėmesio į pražilėjusį, pasenusį ir išstorėjusį vyrą, bet jis išskėtė rankas, kviesdamas apsikabinti.
Man teko įsižiūrėti į to žmogaus veidą, kad suprasčiau, jog tai jis. Bet tai man džiaugsmo nepridėjo, todėl tiesiog jį apėjau ir nuėjau toliau.
Tėvas puolė iš paskos, kažką murmėdamas. Siūlė nueiti į kavinę pasikalbėti – juk tiek metų nesimatėme. Ir tada mane apėmė smalsumas – kam visas šis spektaklis?
Kavinėje tėvas plepėjo kažkokias nesąmones, kad jau seniai norėjo su manimi susisiekti, bet bijojo mamos reakcijos – esą ji jam uždraudė artintis prie manęs. O jis taip kentėjo, taip kentėjo, kad per tą laiką dar susilaukė trijų vaikų.
Patikėjau tik dalimi apie vaikus, visa kita buvo neverta dėmesio. Tėvas ėmė klausinėti, kaip man sekasi, kas naujo. Puikūs klausimai po dvidešimties metų nesimatymo…
Man tas spektaklis pabodo, todėl tiesiai paklausiau, ko jam reikia. Tėvas pasidarė įsižeidęs, ėmė taukšti nesąmones, kad mes – ne svetimi žmonės, o aš rodau pretenzijas.
Susimokėjau už savo kavą ir išėjau. Šįkart tėvas paskui manęs nebėgo, kas mane neapsakomai nudžiugino. Labai tikėjausi, kad tai paskutinis mūsų susitikimas. Tačiau klydau.
Po savaitės tėvas vėl mane užklupo po darbo. Pasakė, kad supranta mano jausmus, todėl davė man laiko juose susigaudyti, o dabar vėl atėjo.
Supratęs, kad nesu nusiteikusi pokalbiui, tėvas perėjo prie reikalo. Pasirodo, kad jis su žmona ir vaikais gyvena kitame mieste, o jo vyriausias sūnus šiemet stos mokytis mano mieste.
Štai ir paprašė manęs „giminiškai“ priglausti jį pas save, nes butai dabar labai brangūs.
– Tuo pačiu ir su broliu geriau susipažinsi, – „viliojo“ mane tėvas.
Apsisukau pirštu prie smilkinio ir nuėjau. Ar jis visai kvailas? Koks brolis? Aš jo net tėvu nelaikau, o čia dar kažkokių „brolių“ atsirado.
Vėliau tėvas kažkur gavo mano numerį ir ėmė skambinėti. Visi numeriai, iš kurių jis skambino, buvo užblokuoti vos tik supratau, kad tai jis.
O jis nusprendė mane sugėdinti, nes drįstu jį ignoruoti, o jam, tikram tėvui, labai skaudu.
Šią istoriją papasakojau tik vyrui. Mamai nesakiau, nenoriu jos jaudinti – ji viską labai ima į širdį.
Vyras norėtų paaiškinti tėvui jo klaidas, bet aš manau, kad geriau jo neliesti – dar rankos prasmirs.
Tikiuosi, kad tėvas greitai supras, jog su manimi jam nėra jokių šansų, ir paliks mane ramybėje. Tačiau jo įžūlumas, žinoma, fenomenalus.
