– Nenoriu nei nuosavo namo, nei atostogų pietuose, tiesiog išlaisvinkite mane nuo mano šeimos…
Kai Paulinos klausdavo, kaip jai sekasi, ji visada atsakydavo, kad nuostabiai. Nors nuolat vaikščiodavo su didžiuliais ratilais po akimis… Bet tai ne esmė. Šiais metais jos aulinukams suėjo 20 metų. Ne, tai ne tai, ką jūs pagalvojote – tiesiog jie buvo labai kokybiški. O kam važiuoti autobusu, jei visada galima eiti pėsčiomis…
Laikas ėjo, ir, rodos, niekam jau nebereikėjo lįsti į Paulinos gyvenimą. Tačiau staiga pasklido pribloškianti žinia: Paulina išvažiavo. Paliko vyrą, vaikus ir išėjo! Niekas nežino, kur ji, visi telefonai atjungti, internetiniai kontaktai ištrinti…
Visi ėmė ją smerkti.
– Ko gi jai trūko? Gal tik paukščių pieno! O dabar, tikriausiai, nusprendė persikelti pas kokį nors kitą turtingą vyrą. Juk jos sutuoktinis ja rūpinosi, o ji? Nedėkinga kiaulė!
Taip, jis statė jai namus, vežiojo į pietus, bet gal konkrečiau?
Taip, jis pastatė namą, bet kartu su Paulina ir vaikais apgyvendino jame savo giminaičius. O šie atėjo ne vieni – su savo draugais, šunimis ir katėmis! Savo namus jie išnuomojo, o Paulina liko savotiška viešbučio administratore. Oi ne, koks ten administratorius? Ji buvo paprasčiausia tarnaitė…
Ir tas namas nebuvo jos. Vyras jį užrašė savo motinai, kad skyrybų atveju Paulina neliktų su niekuo. Virėja taip pat buvo ji! Ir ji turėjo gaminti skirtingoms žmonių kategorijoms: vaikams – vienaip, vyresniems – kitaip, o vyrui ir jo motinai – dar kitaip.
Be viso to, ji dar turėjo ruošti ypatingą maistą vyro sesers šunims. Anyta kartą pasakė, kad reikia užveisti vištų ir paršelių. O rūpintis jais turėjo, žinoma, Paulina. Bet, ačiū Dievui, vyro sesuo buvo vegetarė ir neleido motinai auginti gyvulių, kuriuos vėliau reikėtų skersti.
Paulina dirbo turguje, pardavinėjo daržoves. Po darbo ji eidavo namo pėsčiomis. Ji turėjo eiti pėsčiomis. Nes jos atlyginimą pasiimdavo vyras, o ji neturėjo teisės jo leisti. „Pensininkai kasdien nueina po 15 km, kas tie 5 km po darbo…“
Paulinos vaikai – tai atskira tema. Jie labai greitai išmoko elgtis su ja taip, kaip visi kiti šeimos nariai. Jie net vardu jos nebevadino, šaukdavo tiesiog: „Ei tu!“ Jai nebuvo leidžiama eiti į mokyklą pasitikti vaikų, lankyti tėvų susirinkimų, nes ji „nelabai suprato dalykus ir atrodė nelabai gerai“…
Dabar apie atostogas pietuose. Taip, ji važiuodavo. Bet kokiame vaidmenyje? Kaip senelių prižiūrėtoja, auklė svetimiems vaikams. Dvi savaitės prie jūros – ir nė karto neišsimaudyta. Taip, tai buvo tikras poilsis…
Jau metai, kai Paulina išėjo iš šeimos. Netrukus jai sukaks 40. Dabar ji prižiūri svetimus vaikus, bet jau už pinigus. Ji gyvena prie jūros, kiekvieną rytą ją pažadina žuvėdrų klyksmas.
Neseniai ji nusipirko pirmą savo suknelę. Ilgai dvejojo, graužė sąžinė, bet tada prisiminė – ji viena. Jai nebereikia taupyti vyrui, anytai, vyro seseriai ir visiems kitiems…
– Nepamenu, kada tapau „teta“. Tai nutiko nepastebimai. Bet puikiai atsimenu dieną, kai vėl tapau moterimi. Dabar aš gyvenu sau. Nenoriu namo ir kelionių į pietus. Man pakanka nuomojamo būsto prie jūros. Mano gyvenimas pamažu įgauna spalvas…
