Į šį namą įsikėliau vėlų rudenį. Kiekvieną rytą, eidamas į darbą, sutikdavau kaimynę. Kartais ji sėdėdavo ant suoliuko po aukšta liepa, o kartais lėtai vaikštinėdavo, pasiramsčiuodama lazdele.
Po kurio laiko ėmėme sveikintis. Aš sustodavau minutei, kad pasiteiraučiau apie Marijos Petraitienės sveikatą ir palinkėčiau jai geros dienos. Senutė visada nusišypsodavo ir padėkodavo.
Gruodžio pabaigoje mūsų kieme atsirado naujas gyventojas – šuo. Tai, matyt, buvo dar jaunas šuo, nes nebuvo didelis, bet niekas nieko konkretaus apie jį nežinojo.
Jis buvo gauruotas, purvinas, neaiškios veislės, susivėlusiu kailiu. Marijos išnešta dešrelė nulėmė jo likimą – nuo tos dienos jis apsistojo kieme. Vargu ar jis būtų galėjęs išgyventi kitur, turėdamas tokią varganą išvaizdą.
Mūsų kiemo gyventojai nebuvo patenkinti šuns atsiradimu. Daugelis jį vaikė ir šaukė: „Nagi, eik šalin!“, kai šunelis, priėjęs arčiau, žiūrėdavo jiems į akis, tarsi klausdama, ar kas nors jį pamaitins.
Tačiau vis tiek kas nors numesdavo jam duonos ar kokį kauliuką. Marija irgi nešdavo jam džiūvėsėlių ar sausainį ir tyliai su juo kalbėdavosi, glostydama galvą ir vadindama jį Letena.
Atėjus pavasariui, kai sniegas beveik nutirpo, vieną rytą kieme sutikau Mariją, kuri pranešė, kad vakare išvyksta su anūke į kaimą iki rudens. „Gal net iki vėlyvo rudens, – pridūrė ji. – Ten yra krosnis, o prie jos šilta net per didžiausius šalčius.“
Ji paėmė iš manęs pažadą aplankyti ją svečiuose.
Aplankyti Mariją susiruošiau rugpjūčio pabaigoje. Nupirkęs jai lauktuvių, sėdau į autobusą, vykstantį į reikiamą gyvenvietę.
Kai atvykau, verandoje sėdėjo Marija ir lupo gražius raudonus obuolius. Šalia, ant laiptelio, gulėjo šuo.
„Letena, nagi bėk, pasitik svečią!“ – pasakė senutė.
Šunėkas pašoko, linksmai vizgindamas pūkuotą uodegą, ir pribėgo prie manęs.
Jis buvo tiesiog neįtikėtinai gražus – blizgantis, banguotu kailiu.
„Ponia Marija, ar tikrai tai tas pats murzinas Letena iš mūsų kiemo?“ – nustebęs paklausiau.
„Taip, tas pats! Pasirodo, tai labai graži mergaitė!“ – su šypsena atsakė ji. – „Nagi, eime vidun, išgersime arbatos, papasakosi man naujienas!“
Mes ilgai sėdėjome prie stalo, gėrėme vyšnių arbatą ir kalbėjomės. Letena, pavalgęs košės, miegojo šalia šiltos krosnies. Kartais ji giliai atsidusdavo per miegus – matyt, kažką sapnuodama…
Kieme lengvas vėjelis judino obels šakas, ir dideli raudoni obuoliai krito į žolę…
