Tuo metu mūsų santykiai buvo lyg įstrigę kažkur tarp kasdienybės ir tylos. Laura – mano žmona – visą laiką leido namuose, rūpindamasi mūsų dviem vaikais, skalbdama, gamindama, lopydama mūsų gyvenimą iš mažų buitinių rūpesčių. Aš tuo tarpu vis labiau pasinėriau į darbą – galbūt kaip pasiteisinimą, o gal kaip pabėgimą.
Ir tada mūsų skyriuje pasirodė ji. Austėja. Jauna, graži, nerūpestinga. Be vyro, be vaikų, be problemų. Ji kvepėjo laisve, galimybėmis, aistra. Aš pajutau trauką – kažką, ko seniai nebuvau jautęs.
Iš pradžių buvo tik nekaltas flirtas. Paskui pradėjau pasilikti darbe ilgiau, žmonai melavau apie nesibaigiančius susitikimus ir skubius projektus. Kartais sakydavau, kad draugui sugedo kompiuteris ir reikia padėti. O pats skirdavau laiką Austėjai. Mėnesį nešiojau jai gėles, vedžiausi į jaukias kavines, kur šviesos būdavo pritemdytos, o ore tvyrodavo kažkas daugiau nei tik kavos aromatas.
Tą vakarą, kai ji pakvietė mane pas save, aš neatsispyriau. Naktis buvo pilna geismo, šilumos ir uždraustos meilės. Tokios aistros nebuvau jautęs jau daugybę metų. Aš pamiršau viską – šeimą, vaikus, namus, pareigas. Tą akimirką egzistavome tik mes dviese.
Kai grįžau namo, jaučiausi kaip iš kito pasaulio. Veide dar buvo įsirėžusi nuodėmės palaima. Vos peržengęs slenkstį pamačiau Laurą. Ji stovėjo virtuvėje, tyliai maišydama sriubą. Vaikai jau miegojo. Ji pažiūrėjo į mane… ir suprato viską. Žinote, moterys viską jaučia. Jos mato daugiau nei žodžiai gali pasakyti. Bet ji tylėjo.
– Pavargai? – tik tiek tepasakė.
Tą vakarą ji su manimi nevalgė. Pasakė, kad labai pavargo, ir nuėjo į miegamąjį. Aš likau sėdėti prie stalo su keista tuštuma krūtinėje. Kai užlipau į viršų, pamačiau, kaip ji užmigusi guli ant lovos, net nepasikeitusi drabužių. Pavargusi. Pervargusi. O šalia jos – mūsų šeimos albumas.
Atsiverčiau jį.
Senos nuotraukos. Laura – jauna, spindinti, graži. Tai buvo tie laikai, kai aš ją beprotiškai mylėjau, kai kiekviena jos šypsena buvo stebuklas. Prisimenu, kaip ilgai jos siekiau, kaip drebėjo rankos, kai pirmą kartą jai prisipažinau meilėje… Kaip mes juokėmės, svajojome, kaip ji ištarė man „taip“. Kur visa tai dingo?
Negalėjau užmigti. Visą naktį praleidau žiūrėdamas į ją, į mūsų albumą, į mūsų praeitį. Staiga supratau – aš pats nužudžiau tą meilę. Ne gyvenimas, ne rutina, ne vaikai. Aš pats nustojau kovoti už ją. Bet kodėl?
Ankstų rytą, dar prieš Laurai pabundant, paskambinau mamai ir paprašiau, kad savaitgaliui pasiimtų vaikus. Ji, pajutusi mano balse kažką keisto, nė nesiteiravo priežasčių – tiesiog sutiko.
Tada pirmą kartą per daugybę metų pagaminau pusryčius. Padėjau padėklą su garuojančia kava ir šviežiomis bandelėmis šalia miegančios žmonos. Kai ji pramerkė akis, trumpam mačiau jose nuostabą. Paskui – šypseną. O aš negalėjau atsižiūrėti jos veido. Ji buvo tokia artima…
Su Austėja daugiau nebendravau. Neatsakiau į jos žinutes, ignoravau skambučius. Žinojau, kad tai neteisinga. Bet žinojau ir tai, kad viskas būtų dar blogiau, jei viską tęsiu.
Tą dieną išsiunčiau Laurą į grožio saloną. Leisk sau pasilepinti, pasakiau. Vakare vedžiau ją į mūsų mėgstamą restoraną, kur kažkada šventėme mūsų pirmąsias metines. Kitą dieną mes kartu ėjome į teatrą – pirmą kartą po tiek metų.
Aš vėl mokiausi ją mylėti.
Ne, net ne taip – aš prisiminiau, kad niekada ir nebuvau nustojęs.
