Pastaruoju metu visi namuose vaikštome kaip ant adatų. Močiutė nuolat keičia savo testamentą – vos ne kas mėnesį! Atrodo, jog kiekviena smulkmena, kiekvienas žodis gali lemti, kas paveldės jos namą, santaupas ir viską, ką ji sukaupė per gyvenimą. Ji neapsisprendžia, ir mes, jos artimieji, tampame įkaitais jos užgaidų.
Atvirai kalbant, aš nesitikiu, kad paveldėsiu viską, bet mane žeidžia tai, kaip giminaičiai vienas kitam drasko gerkles. Iki testamento klausimo visi gyveno taikiai, bet dabar visi šnibždasi už kampų, rezga planus ir stengiasi įtikti močiutei, kad tik patektų į jos malonę. O kas labiausiai liūdina – pati močiutė lyg mėgaujasi tuo, kas vyksta.
Bet ji ir pati tapo vieniša. Niekas jau nebesiūlo jai savo pagalbos, nes per daugelį metų ji sugebėjo susipykti su visais. Ji pykosi, barėsi, laikė visus skolingais už savo egzistavimą, bet reikalavo dėmesio ir rūpesčio. O juk pati elgėsi taip, kad jos bendravimo vengė net patys kantriausi. Aš irgi vengiau ilgų pokalbių su ja – jos charakteris buvo tiesiog nepakenčiamas. Ji visada rado prie ko prikibti, o pastaruoju metu tapo dar piktesnė ir labiau įtarinėjanti. Nuolat skųsdavosi, kad mes, jos artimieji, ją apleidome, kad jai liko nedaug laiko ir mes visi būsime kalti, kai jos nebebus.
Mano mama ilgai stengėsi su ja gerai sutarti. Ji net siųsdavo jai pinigus, kad močiutė galėtų sau leisti daugiau komforto, bet močiutė tai priimdavo kaip savaime suprantamą dalyką – jokių „ačiū“, jokių padėkų, lyg tai būtų jos prigimtinė teisė. Nuo mažens žinojau, kad ginčytis su močiute nėra prasmės – jei ji ką nors nusprendė, tai taip ir bus. Jokie argumentai jai nebuvo svarbūs, nes ji vienintelė visada buvo teisi.
Vienintelis žmogus, kuris sugebėdavo su ja rasti bendrą kalbą, buvo senelis. Jis mokėjo ją nuraminti, rasti tinkamus žodžius, neleisti situacijai pavirsti audra. Bet kai jis mirė, močiutė pasikeitė. Iš pradžių ji atrodė palūžusi, liūdinti, bet laikui bėgant viskas grįžo į senas vėžes – ji vėl tapo pikta, reikli ir kerštinga. Ji nesiliovė kaltinti mūsų, kad palikome ją vieną, nors ji pati atstūmė mus visus.
Pirmasis, į kurį ji nukreipė savo nuoskaudas, buvo mano dėdė – mamos brolis. Jis gyveno savo gyvenimą, neklausydamas močiutės patarimų, ir jam tikrai nereikėjo jos kišimosi į asmeninius reikalus. Ji tiek metų jį peikė, kad jis net nenorėjo su ja bendrauti, bet kai ji pradėjo vis dažniau skųstis vienatve, jis bandė parodyti supratingumą. Ateidavo pas ją, išklausydavo, bet viskas visada baigdavosi skandalais.
Įdomiausia tai, kad jis niekada nepretendavo į jos palikimą. Jis turėjo savo namus, savo uždirbtus pinigus ir buvo visiškai nepriklausomas. Bet vieną dieną močiutė pati pareiškė, kad jis negaus nieko – „principo reikalas“. Tai buvo paskutinis jų pokalbis. Dėdė daugiau nebesugrįžo, ir aš manau, kad taip net geriau. Močiutės charakterį ištverti sugeba tik nedaugelis.
Vėliau atėjo mamos eilė. Močiutė paskambino jai ir pasiskundė, kad jaučiasi labai blogai. Mama nieko nelaukdama pervedė jai pinigų vaistams, bet paaiškėjo, kad močiutė tikėjosi ne to. Ji manė, kad mama viską mes ir atvažiuos slaugyti ją. Bet mama taip pat turėjo savo gyvenimą – darbus, rūpesčius, įsipareigojimus. Ji negalėjo iškart visko palikti, todėl atsargiai pasakė, kad atvykti negali. Močiutė įsižeidė, apšaukė ją ir, kaip visada, nutraukė bendravimą.
Bet net po šios baisios pykčio scenos mama nesiliovė jai padėti. Ji vis dar siųsdavo pinigus, rūpinosi, kad močiutei nieko netrūktų, nes suprato – jei ne ji, močiutė iš tikrųjų liks viena ir niekam nebereikės. Atrodė, kad santykiai šiek tiek pagerėjo, ir po kurio laiko močiutė pranešė, kad visą turtą paliks mamai. Ji net parodė testamentą, bet mes jau per daug gerai ją pažinojome, kad tuo patikėtume.
Ir neklydome. Praėjo keli mėnesiai, įvyko dar vienas didelis konfliktas, ir testamentas vėl atsidūrė šiukšlių dėžėje. Močiutė parašė naują – su kitais vardais, tų, su kuriais dar nebuvo spėjusi susipykti. Bet, žinoma, ir tie ilgai neišsilaikė.
Galiausiai atėjo eilė ir man. Ilgai stengiausi ignoruoti jos kandžias pastabas, nes supratau, kad ji jau senas žmogus, o senatvėje visi tampa šiek tiek piktesni, šiek tiek irzlesni. Bet vieną dieną kantrybė baigėsi. Aš jai paskambinau ir pasakiau, kad daugiau nebebūsiu tas, kuris viską pakęs ir tyliai kentės. Pasakiau, kad nebegrįšiu į jos namus ir man nesvarbu, kam ji paliks savo turtą.
Ir žinot ką? Man pasidarė lengviau. Kaip akmuo nuo širdies nusirito. Kam atiteks močiutės namas? Kam jos pinigai? Kam jos daiktai? Man jau neberūpi.
