Sakoma, kad kai vaikai maži, jie varžosi, kuris labiau myli mamą. O kai jie užauga, kai motina pasensta ir jai reikia pagalbos – tada ji tampa niekam nereikalinga. Taip atsitiko ir Tomo bei Evelinos šeimoje.
Viskas prasidėjo tą lemtingą dieną, kai jų motiną Eleną ištiko insultas. Evelina net nesvarstė galimybės priimti jos į savo namus – pasiteisino, kad jos butas per mažas.
Tomas nedvejodamas parsivežė motiną pas save. Jo žmona Monika, nors ir suprato, kad tai bus didelis išbandymas jų šeimai, neprieštaravo. Elena negalėjo pati savimi pasirūpinti, jai reikėjo nuolatinės priežiūros. Samdyti slaugę buvo brangu, todėl Tomas paprašė Evelinos prisidėti prie išlaidų. Tačiau sesuo kategoriškai atsisakė – aiškino, kad turi mokėti būsto paskolą, kad pati vos suduria galą su galu.
Nepaisant sunkumų, Monika kantriai rūpinosi anyta. Po kelių mėnesių pastangų motina atsigavo – nors insulto padariniai liko, ji vėl galėjo vaikščioti ir pati atlikti smulkius darbus. Tuomet Elena paprašė leidimo likti gyventi pas sūnų visam laikui. Tomas ilgai nesvarstė – pasitaręs su žmona, sutiko.
Niekas nesiskundė. Vaikai jau buvo paaugę, ir močiutės buvimas namuose netgi tapo privalumu – ji galėjo pabūti su anūkais, kai tėvams reikėdavo išvykti. Atrodė, kad viskas susiklostė natūraliai, be prievartos. Bet vienas pokalbis viską sugriovė.
Vieną vakarą Tomas atsitiktinai nugirdo, kaip jo motina ramina Eveliną:
– Nepanikuok, brangioji, aš parduosiu savo butą ir sumokėsiu tavo paskolą.
Tomas sustingo. Jis negalėjo patikėti tuo, ką išgirdo.
Bet tai dar ne viskas. Elena toliau kalbėjo:
– O likusius pinigus padovanosiu tavo dukrai, kad ji turėtų pradinį įnašą savo būstui.
Tomas pajuto, kaip kraujas užverda gyslose. Kai motinai buvo blogai, Evelina nė piršto nepajudino, net centu neprisidėjo prie jos gydymo. Bet dabar, kai ji atsigavo, Elena nori atiduoti viską jai ir jos dukrai.
– Mama, – Tomas įėjo į kambarį, jo balsas drebėjo iš susikaupusių emocijų. – Kodėl? Kodėl taip neteisinga? Kai tau reikėjo pagalbos, Evelina tavęs nepriėmė, bet dabar tu atiduosi jai viską? Kodėl aš nieko negausiu?
Motina pažiūrėjo į jį taip, lyg nesuprastų, kodėl jis taip pyksta.
– Tu vyras, – ji tarė ramiai. – Tu pats visko pasiekei, tu stiprus. O Evelina – moteris, jai sunkiau. Jai reikia pagalbos.
Širdis susitraukė. Tomas prisiminė, kaip nuo pat mokyklos laikų viską pasiekė savo jėgomis. Kaip pats įstojo į universitetą, pats susirado darbą, pats nusipirko būstą. Tik tėvas, kol buvo gyvas, šiek tiek padėjo su remontu. Bet kai norėjo padėti jam įsigyti automobilį, mama įtikino, kad geriau už tuos pinigus surengti prabangią vestuvių šventę Evelinai.
Ir štai dabar – dar vienas smūgis. Kai jo šeima rūpinosi motina, kai Monika nemiegojo naktimis, prižiūrėdama ją po insulto, kai patys susiveržė diržus, kad užtikrintų jai orią senatvę, mama nusprendė atiduoti viską Evelinai.
Jis tyliai atsistojo, paėmė motinos lagaminą, pradėjo krauti jos daiktus.
– Ką tu darai? – nustebo Elena.
– Tu nori gyventi su Evelina, – ramiai atsakė Tomas. – Važiuok pas ją. Tegul ji dabar tavimi rūpinasi. Juk pinigų ji niekada neatsisakydavo, tad lai pamato ir kitą medalio pusę.
Evelina susierzino, ėmė šaukti, kad tai nesąžininga, kad Tomas išvaro seną motiną. Bet jis tik pastatė lagaminą prie durų ir atidarė jas.
– Aš padariau viską, ką galėjau, – ištarė. – Dabar tavo eilė.
Ar Tomas pasielgė teisingai? Ar vaikai turi pareigą pasirūpinti tėvais vienodai? Ką manote jūs?
