Mano mama pastojo su manimi būdama aštuoniolikos metų. Tėtis iš karto mus paliko. Tuo metu jis nenorėjo šeimos – visą jo gyvenimą užpildė vakarėliai ir draugai. Mano seneliai buvo įsiutę ant mamos, nes tai buvo gėda – turėti vaiką be santuokos. Senelis išvarė ją iš namų, nes nenorėjo „lengvabūdės“ dukros.
Sunku net įsivaizduoti, kaip mama visa tai išgyveno, bet ji sugebėjo atsistoti ant kojų. Ji įstojo į neakivaizdines studijas ir susirado darbą. Jai buvo suteiktas kambarys bendrabutyje. Turėjau greitai tapti savarankiškas: eidavau apsipirkti, tvarkydavau namus, šildydavau pietus. Neturėjau laiko žaidimams – kiek save pamenu, visada buvau užsiėmęs, padėdamas mamai.
Tačiau niekada nesiskundžiau, nes buvau vienintelis vyras šeimoje, nors ir dar visai mažas.
Netrukus mama pradėjo susitikinėti su Andriumi. Jis man patiko – vaišino mane saldainiais ir atnešdavo maisto. Mama atrodė laiminga. Vieną dieną ji man pasakė, kad ištekės už Andriaus ir kad mes gyvensime dideliame name. Labai apsidžiaugiau, nes labai norėjau turėti tėvą ir tikėjausi, kad Andrius juo taps.
Iš pradžių viskas klostėsi gerai. Galėjau pailsėti nuo kasdienių pareigų. Turėjau net savo kambarį, galėjau ramiai klausytis muzikos ir skaityti knygas. Patėvis padėdavo mamai, o ji atrodė su juo laiminga.
Po kurio laiko sužinojau, kad turėsiu broliuką arba sesutę. Vėliau Andrius man pranešė, kad turėsiu persikelti į kitą, labai mažą kambarėlį, kuris anksčiau buvo naudojamas kaip sandėliukas. Ten jis planavo įrengti vaikų kambarį. Nesupratau, kodėl turėjau išsikelti, kai namuose buvo dar kelios laisvos patalpos.
Kitą dieną mano daiktai buvo pernešti į naują kambarį. Žinojau, kad tai neteisinga, bet nesipriešinau.
Kai gimė Martynas, naktimis beveik nemiegojau. Jis nuolat verkė. Pradėjau turėti problemų mokykloje, mokytojai ir mama mane barė.
– Turėtum būti pavyzdys broliui! O tu tik tinginiauji! Nebeaplenk mūsų! – po dar vieno blogo pažymio šaukė mama.
Martynui paaugus, turėjau juo rūpintis. Turėjau jį vestis į pasivaikščiojimus. Prisimenu, kaip vedžiojau vežimėlį kieme, o iš gėdos raudonavau. Berniukai iš manęs juokėsi, bet nieko negalėjau pakeisti.
Visi geriausi dalykai buvo perkami Martynui. Kai ko nors paprašydavau sau, patėvis atsakydavo: „Dabar nėra pinigų.“ Vedžiau Martyną į darželį ir pasiimdavau jį po pietų. Tada jį pamaitindavau ir pradėdavau tvarkyti namus. Tik laukiau, kol brolis užaugs.
Kai jis pradėjo lankyti mokyklą, mama pasakė, kad dabar turėsiu jam padėti su pamokomis. Martynas buvo išlepintas ir įnoringas. Kad ir kaip stengčiausi, jis blogai mokėsi. Kai jį sudrausmindavau, jis bėgdavo skųstis mamai. Žinoma, ji visada jį gindavo, o aš gaudavau pylos.
Martyną perkėlė iš vienos mokyklos į kitą, bet jis niekur nesugebėjo pritapti. Galiausiai jį užrašė į privačią mokyklą, kur už pinigus niekas nekreipė dėmesio į jo rezultatus.
Aš stojau į technikos mokyklą ir pasirinkau mechaniko specialybę. Man tas darbas nerūpėjo – tiesiog norėjau pabėgti iš namų.
Po to pradėjau neakivaizdines studijas ir susiradau darbą. Dirbau dieną ir naktį, kad galėčiau nusipirkti savo butą. Vėliau vedžiau.
Martynas gavo butą iš tėvo, bet vis tiek gyvena su tėvais. Dirbti jis nenori, o iš buto nuomos pragyvena.
Kartą per Naujuosius metus visi susirinkome pas tėvus. Atėjo ir Martyno mergina. Eidamas pro virtuvę atsitiktinai nugirdau pokalbį.
– Tu pasisekė su Dainiumi. Jis darbštus ir atsakingas. Kodėl Martynas nėra toks? Kiek kartų prašiau jo, kad apsigyventume kartu ir kurtume šeimą, o jis tik laikosi įsikibęs mamos sijono. Juk iš buto nuomos jis turi pinigų, – skundėsi Martyno mergina.
– Taip, Dainius nuostabus, – nusišypsojo mano žmona. – Palik Martyną, neverta švaistyti jam laiko. Iš jo gero vyro nebus.
Ir iš tiesų, daugelis moterų bandė jį pakeisti, bet jam niekas nebuvo reikalingas. Visas dienas jis praleisdavo gulėdamas prie televizoriaus. Mama negalėjo pakęsti jo merginų – nė viena nebuvo pakankamai gera jos sūnui.
Tada supratau, kad didžiuojuosi savimi ir esu laimingas. Likimas buvo man maloningas ir atlygino už visas kančias. Dabar turiu šeimą, gražią žmoną, mylimą dukrą ir savo namus, kuriuos įsigijau savo sunkiu darbu.
