Dabar man 52 metai. Neturiu nieko. Neturiu žmonos, šeimos, vaikų, darbo – neturiu nieko…
Mano vardas yra Viktoras. Su žmona kartu praleidome 30 metų. Visada uždirbdavau šeimos pragyvenimui, o mano žmona rūpinosi namais. Nenorėjau, kad ji dirbtų. Man patiko, kad ji buvo namuose. Tačiau laikui bėgant ji mane pradėjo erzinti.
Gyvenome kartu, gerbdami vienas kitą, bet meilė užgeso. Maniau, kad tai normalu. Man taip tiko. Bet tada viskas pasikeitė. Vieną vakarą bare sutikau Kristiną. Ji buvo 20 metų jaunesnė už mane. Ji buvo graži, maloni ir linksma. Tarsi svajonės išsipildymas.
Pradėjome susitikinėti ir netrukus ji tapo mano meiluže. Po dviejų mėnesių supratau, kad nebenoriu ilgiau meluoti savo žmonai. Nenorėjau grįžti namo po darbo. Supratau, kad myliu Kristiną ir noriu, kad ji taptų mano žmona.
Po kelių dienų pasakiau žmonai tiesą. Ji nekėlė skandalų. Išliko rami. Maniau, kad ji taip pat manęs nemyli, todėl taip ramiai viską priėmė. Bet tik dabar suprantu, kaip stipriai įskaudinau Mariją.
Mes išsiskyrėme. Pardavėme butą, kuriame kartu praleidome daug metų. Kristina reikalavo, kad nepalikčiau buto buvusiai žmonai. Taip ir padariau. Marija nusipirko mažą vieno kambario butą. Aš, pasinaudodamas santaupomis, nupirkau Kristinai dviejų kambarių butą.
Aš nepadėjau buvusiai žmonai, nedaviau nė cento. Žinojau, kad ji neturi pinigų ir iškart darbo nesusiras. Bet tada man buvo tas pats. Mūsų sūnūs nenorėjo su manimi kalbėtis. Jie jautė, kad išdaviau jų motiną, ir negalėjo man to atleisti.
Tuo metu man buvo vis tiek. Kristina laukėsi, ir mes su nekantrumu laukėme kūdikio gimimo. Netrukus gimė sūnus. Bet berniukas nebuvo panašus nei į mane, nei į Kristiną. Mano draugai abejojo, ar tai mano vaikas. Nenorėjau jų klausytis.
Gyvenimas su Kristina nesiklostė gerai. Turėjau daug dirbti, rūpintis namais ir vaiku. Kristina tik reikalavo pinigų ir nuolat kažkur išeidavo. Namuose tvyrojo netvarka, o maisto niekada nebūdavo paruošta. Ji grįždavo trečią ar ketvirtą ryto, kvepėdavo alkoholiu ir dėl menkiausio dalyko sukeldavo skandalus.
Galų gale netekau darbo. Buvau pavargęs, piktas, blogai atlikdavau pareigas. Trejus metus toks buvo mano gyvenimas. Tada mano brolis, kuriam Kristina niekada nepatiko ir kuris abejojo, kad tai mano vaikas, privertė mane atlikti DNR testą. Pasirodė, kad tai ne mano sūnus.
Iškart po to, kai viskas išaiškėjo, mes išsiskyrėme. Per tą laiką neturėjau kontakto nei su žmona, nei su sūnumis. Po skyrybų su Kristina nusprendžiau grįžti pas pirmąją žmoną. Nupirkau gėlių, vyno, pyrago ir nuėjau pas ją. Pasirodė, kad Marija jau ten nebegyvena. Naujas savininkas pasakė jos naują adresą.
Nuvažiavau ten. Duris atidarė vyras. Pasirodė, kad Marija rado gerą darbą ir ištekėjo už savo kolegos. Ji buvo laiminga ir jautėsi gerai.
Po kurio laiko sutikau ją kavinėje. Paprašiau, kad sugrįžtų pas mane. Ji pažvelgė į mane kaip į kvailį ir nuėjo. Dabar suprantu, kokią klaidą padariau. Ko aš norėjau? Ką pasiekiau? Kodėl palikau žmoną ir vedžiau jauną merginą?
Dabar man 52 metai. Neturiu nieko. Neturiu žmonos, darbo, net mano sūnūs nenori su manimi kalbėtis. Praradau viską, kas man buvo brangiausia. Ir tai tik dėl mano kaltės. Deja, šios klaidos niekada nebegalėsiu ištaisyti…
