Puikiai prisimenu tą dieną, kai mano teta, mamos sesuo, pasiėmė mūsų sergančią močiutę gyventi pas save. Tada ji surengė tikrą spektaklį, kupiną garsiai išsakytų pažadų ir kaltinimų. Kiek skaudžių žodžių tada iš jos išgirdome!
Teta kalbėjo taip, tarsi jos žodžius būtų galima įtraukti į kokį nors šeimos vertybių vadovą. Bet už viso to slypėjo tik pyktis ir pasmerkimas.
– Neleisiu, kad mano mama atsidurtų slaugos namuose! Aš turiu sąžinę, priešingai nei jūs! – šaukė ji ant mano mamos.
Jos balsas skambėjo, matyt, visame rajone. Atrodė, kad ji darė tai sąmoningai – norėjo, kad visi kaimynai sužinotų, kokia „bloga“ yra mano mama ir kokia „gera“ yra teta.
Tačiau esmė nebuvo sąžinėje – esmė buvo tame, kad močiutei tikrai reikėjo specialios priežiūros. Po insulto jos sveikata labai pablogėjo: ji prarado atmintį, galėjo pasiklysti net savo namuose, dažnai verkė, o jos elgesys tapo vis labiau nenuspėjamas.
Kartais su tuo dar buvo galima susidoroti, bet tokios situacijos darėsi vis dažnesnės ir pavojingesnės. Vieną dieną grįžome namo ir pamatėme, kad visuose kambariuose degė šviesos, iš čiaupų bėgo vanduo, o dujinė viryklė buvo įjungta. Laimei, grįžome laiku, nes viskas galėjo baigtis tragedija.
Po dar vieno apsilankymo pas gydytoją sužinojome, kad močiutės būklė tik blogės. Vaistai galėjo tik šiek tiek sulėtinti procesą, bet stebuklų nereikėjo tikėtis. Supratome, kad močiutė jau negali savimi pasirūpinti, o mes negalime būti su ja 24 valandas per parą.
Po ilgų pokalbių pradėjome ieškoti tinkamų slaugos namų, kur ji galėtų gauti profesionalią priežiūrą ir gyventi patogiai. Mes tikrai nenorėjome jos atsikratyti – tiesiog stengėmės rasti geriausią sprendimą.
Kai apie tai sužinojo mūsų teta, gyvenusi kitame mieste, ji atvažiavo pas mus su garsiais kaltinimais.
– Kaip jūs iš viso galite galvoti apie tai, kad atiduosite savo pačių mamą į slaugos namus?! Ji juk turi vaikus, o jūs norite jos atsikratyti!
Po šių žodžių ji pasiėmė močiutę pas save.
Po trijų mėnesių sužinojome, kad teta pati atidavė močiutę į globos namus. Pasirodo, ji nesugebėjo susitvarkyti su ligoto žmogaus priežiūra.
Ironiška tai, kad būtent ji mus kaltino dėl sąžinės stokos ir garsiai pareiškė, jog niekada neleis savo mamai atsidurti slaugos namuose. Norėjau jai paskambinti ir užduoti paprastą klausimą: „O kur dabar tavo sąžinė?“
Bet teta nekėlė ragelio. Matyt, suprato, kad persistengė ir padarė klaidą, bet jai neužteko drąsos atsiprašyti ir pripažinti savo kaltę.
