Nuo vaikystės mums kalama į galvą, kad tikra laimė įmanoma tik santuokoje, su žmona ir vaikais. Giminaičiai ir draugai nuolat primena, kad jau laikas kurti šeimą. Tačiau man jau 38-eri, ir aš visiškai nenoriu apsunkinti sau gyvenimo.
Mano požiūrį į šį klausimą suformavo asmeninė patirtis. Kadaise, būdamas 20-ies, nusprendžiau susituokti. Tuo metu man atrodė, kad tai – gyvenimo meilė. Mes su Laura greitai susirašėme, neklausdami tėvų nuomonės. Pradėjome gyventi kartu, tačiau vos po trijų mėnesių supratau, kad tai buvo klaida. Laura nuolat spaudė mane – norėjo, kad daugiau uždirbčiau, išnuomočiau geresnį butą, be to, jai nepatiko mano draugai.
Tie trys mėnesiai man buvo tikras pragaras. Galų gale neištvėriau ir užmezgiau romaną darbe. Kai žmona apie tai sužinojo, mes išsiskyrėme.
Po skyrybų nusprendžiau susitelkti į karjerą, pradėjau gerai uždirbti ir mėgautis gyvenimu. Kartais sutikdavau įdomių merginų, kurios norėjo ištekėti, tačiau, žiūrėdamas į vedusius draugus, vis įsitikindavau: santuoka pakeičia žmones, paverčia juos nuobodžiais, įkalintais buityje ir vaikų priežiūroje.
Vienas draugas bandė mane įtikinti:
— O kas bus su tavimi senatvėje? Jei susirgsi, kas tau padės?
— Pažvelk aplink, – atsakydavau. – Daugelis pagyvenusių žmonių turi vaikų, bet tai jiems netrukdo jaustis vienišais. Vis tiek gali likti vienas, bet bent jau nugyvensi pilnavertį ir įdomų gyvenimą.
Jei kada nors nuspręsčiau vesti, tai greičiausiai ne anksčiau nei sulaukęs 50-ies. Rinkčiausi jauną merginą iš kaimo – ji būtų gera šeimininkė, nesiginčytų ir pagimdytų vaiką. Svarbiausia, kad ji mane gerbtų ir nereikalautų nuolatinio dėmesio.
Ką apie tai manote? Ar turite argumentų, kodėl verta tuoktis?
