Ji kepė pyragą, nežinodama, kad laukti jau nebereikia…
Sode, tarp kvepiančios mėtos ir švelnaus hortenzijų aromato, ji įsitaisė sūpynėse, pasikėlusi kojas, su knyga rankose. Orą užpildė šiluma ir beveik jaukus kvapas – orkaitėje kepė abrikosų pyragas. Ji visada nujausdavo, kada jis atvažiuos. Jai nereikėjo žinutės ar skambučio – ji tiesiog jautė.
Šiandien ji irgi žinojo, kad jis atvyks. Todėl ryte užmaišė tešlą.
Jis niekada neplanavo iš anksto. Tiesiog ateidavo akimirka, kai vienatvė tapdavo nepakeliama. Tuomet jis sėsdavo į automobilį, imdavo telefoną ir rinkdavo jos numerį:
– Labas…
Jie susipažino atsitiktinai – tarp nepažįstamų žmonių. Ją atsivedė sesuo, jį – draugas. Jie net nenorėjo eiti, bet atsidūrė vienas šalia kito, svetimi tame triukšmingame vakare. Jis pakvietė ją šokiui. Tada netikėtai nupirko ilgą, kiek kičinę rožę iš gatvės gėlininkės. O paskui per visą miestą parvežė ją namo.
Nuo tos nakties viskas pasikeitė.
Ir tai jį išgąsdino.
Jis nenorėjo vėl atsiverti, nenorėjo prisirišti, nenorėjo rizikuoti. Bet kaskart, kai gyvenimas jį spausdavo lyg metalinė ranka, kai viskas aplink tapdavo pilka ir tuščia, jis tiesiog sėsdavo už vairo ir važiuodavo pas ją.
Jai nereikėjo pažadų. Ji tiesiog laukė.
Kartą jis atsargiai ištarė:
– Galėčiau čia pasilikti…
Jos akys sužibo, bet iškart užgeso:
– Kaip nuspręsi, taip ir bus.
Jie atsisveikindavo visada taip, lyg plėšytų save perpus. Jis išeidavo pro vartus, sustodavo, atsigręždavo ir grįždavo dar kartą pabučiuoti jos lūpų. Ir vėl bandydavo išeiti. Ir vėl sugrįždavo.
Jis sutiko ją per vėlai. Bet džiaugėsi, kad sutiko apskritai.
Jo praeitis buvo audringa. Aistros, ginčai, dužtantys indai, trankomos durys. Bet dabar jam reikėjo kitokios meilės. Tokios, kuri kvepia mėtomis, karšta arbata ir šviežiai iškeptais pyragais. Ramios. Tylios. Tikros.
Šį kartą jis nebenorėjo atidėlioti susitikimo. Jai paskambino tiesiai iš kelio.
Paskui išjungė telefoną, pagarsino muziką. Ir neišgirdo smūgio.
Ji niekada nesužinos, kad jis važiavo pas ją visam laikui.
Jis niekada nesužinos, kad jų dukros akys – tokios pat veriančiai mėlynos.
