Jurgita niekada nesugebėjo įtikti savo vyro motinai – Janinai. Vos tik Martynas vedė, jo mama suprato, kad ši moteris jam ne pora. Jos santykiai su marčia nuo pat pradžių buvo įtempti. Janina laikė Jurgitą kaimiete, kuri niekaip neprilygo jos išsilavinusiam ir perspektyviam sūnui. Bet, nepaisant visko, Jurgita sugebėjo užkariauti Martyno širdį. O tai jo motinai buvo didžiausias smūgis.
Janina dažnai sakydavo, kad sūnus pasirodė esąs naivus kvailys, jei pasirinko tokią žmoną. Matyt, tėvo genus paveldėjo – jokio proto, jokios nuovokos.
Jurgita jai buvo visiškas nulis. Ne tik neturinti išsilavinimo, bet ir iš išvaizdos neturtinga. Ploni plaukai, mažos akys, šiek tiek kumpa nosis ir per platūs klubai. Tokią moterį į sostinės butą įsileisti? Na jau ne. Ji buvo gimusi kaimui, o ne miesto gyvenimui.
„Kas ji tokia? Pardavėja! Sėdi kioske ir lūpdažius pardavinėja. Tik tiek ir temoka – pinigus skaičiuoti ir akis vartyti!“ – nuolat piktinosi Janina.
Apie Jurgitos kilmę net kalbėti neverta. Motina – kaime, visą gyvenimą su gyvuliais. Švara jai nerūpėjo, todėl ir dukros neišmokė tvarkos. O Jurgita tuo ir naudojosi – visą dieną sėdėdavo ant sofos, gerdavo arbatą ir žiūrėdavo televizorių.
Tėvas? O, tas išvis… Kalėjime gyvenimą baigė. O Jurgita apie savo šeimą kalbėti nenorėjo. Ko čia norėti, kai Martyno mama – tikra ponia, visą gyvenimą oriai praleidusi.
Be viso to, Jurgita dar ir vyresnė už Martyną. O jis buvo jaunas, protingas vyras, su puikia ateitimi. Jo mama tiek metų jį saugojo, neleido jokioms įtartinoms merginoms net prisiliesti. Bet štai – užteko vieno apsukraus žvilgsnio iš Jurgitos, ir Martynas, kaip užkerėtas, nuskubėjo į santuokų rūmus. Ji tikrai žinojo, kaip apsukti galvą vyrams.
Janina matė viską iš šalies ir jai darėsi bloga. Kaip žmonės sako, nėra dūmų be ugnies.
Ji ir pati gyvenime daug iškentėjo, bet laikėsi oriai. Jos vyras po vestuvių įniko į alkoholį, gėrė iki mirties. Dar ir moterų nesibodėjo. O ji kentėjo, nes nenorėjo, kad sūnus augtų be tėvo. Susiruošdavo išeiti, bet pamatydavo verkiančias Martyno akis – ir likdavo.
Kai vyras mirė, ji pagaliau galėjo lengviau atsikvėpti. Nors ir viena turėjo tempti sūnų į gyvenimą, bent jau buvo ramu. Jie dviese gyveno tyliai ir jaukiai, dalijosi svajonėmis, vakarais gerdavo arbatą ir skaitydavo knygas. O tada atėjo Jurgita – ir viskas griuvo. Ramybę pakeitė barniai. Martynas blaškėsi tarp motinos ir žmonos. Vienos ašaros, kitos isterijos – ir jis nebežinojo, ką daryti.
Draugai patarė kraustytis į nuomojamą butą. Ir Martynas jau buvo pasirengęs pasakyti mamai, kad gyvens atskirai. Jis net iš anksto ruošėsi jos verksmams ir kaltinimams.
Bet kai tik per vieną ginčą prasitarė, kad ieškos buto, mama tiesiog susmuko ant grindų. Gydytojai vos ją atgaivino. Po to Martynas suprato – negali jos palikti.
Jurgita, aišku, supyko. Bet ginčai greitai baigėsi – ji pastojo. Mama net nesitikėjo, kad jų santuoka dar laikysis, bet tuo metu jaunieji jau pirko lovelę ir rūbelius kūdikiui.
Tačiau nėštumas nesušvelnino santykių tarp Jurgitos ir Janinos. Jos elgėsi kaip dvi vištos, įkalintos viename garde. Nuolat viena kitą badė žodžiais, šnypštė ir intrigavo.
Tiesa, Martyno mama visada stengėsi išlikti padori. Ji niekada nepuolė marti tiesiogiai, tik per sūnų siuntė pastabas:
– Pasakyk savo žmonai, kad jos rankos bevertės. Geriau jau išvis jų neturėtų. Po jos patiekalų viską turiu išmesti, net šunys tokių nesuėstų…
Kai Jurgita pamatydavo savo apkepą šiukšlių dėžėje, pradėdavo raudoti, krauti lagaminą ir skelbti apie skyrybas. O Janina užsirakindavo kambaryje.
Tada ji skambindavo Martynui:
– Jei jos nenuraminsi, man bus insultas.
Martynas plėšėsi per pusę, ramino žmoną, bet ši draskė jam veidą nagais ir šaukė, kad jis nesirūpina būsimo kūdikio sveikata.
Norėdama atkreipti sūnaus dėmesį, mama vėl krisdavo be sąmonės. O tada ir Jurgita sekdavo jos pavyzdžiu – suklupdavo prie sienos ir griebėsi už širdies.
Baisiausia, kad dėl visko likdavo kaltas Martynas.
Jis pasirinko ne tą žmoną. Jis liko mamytės sūneliu. Jis nesugebėjo nusipirkti savo būsto. Jis neapramino žmonos.
Abidvi reikalavo ultimatumų: arba ji, arba aš.
O kiek jis girdėjo priekaištų – sunku net įsivaizduoti. Kartais tarp jų užsimegzdavo trumpalaikė taika. Tokiomis dienomis jos abi bučiuodavo jam skruostus ir linkėdavo geros dienos darbe. Per šventes jis turėdavo dovanoti joms vienodus daiktus, kad nesusipyktų.
Jurgita visada reikalavo kvitų, kad patikrintų, ar vyras nenuskriaudė jos, pirkdamas mamai kažką brangesnio. Jei bent vienas euras būdavo išleistas ne taip – ji susiraukdavo, kraudavosi lagaminą ir skelbdavo celibatą.
Tada ji įsiutusi mesdavo dovaną Martynui atgal, o Janina iš pasitenkinimo plojo rankomis. O kai sūnus užeidavo pas ją – ji išsitraukdavo kraujospūdžio matuoklį ir krisdavo į lovą, tarsi mirtų.
Ir taip jie gyveno.
Niekas nesikeitė.
Kartais Martynas galvodavo – gal jo mamai jau laikas prisijungti prie tėvo. O paskui jam būdavo gėda už tokius baisius troškimus.
Pastaruoju metu jam vis dažniau sapnuodavosi tėvas. Šypsodavosi, pakeldavo stikliuką ir pamerkdavo akį. Martynas pagauna save galvojant – gal ir jis galėtų pradėti gerti? Kad bent trumpam viską pamirštų…
Bet juk jis negeria.
