Kai mano žmona buvo aštuntame nėštumo mėnesyje, ji staiga pareiškė, kad norėtų persikelti pas savo mamą iki gimdymo ir kurį laiką po jo. Esą mama padės su kūdikiu, o mūsų dviejų kambarių butą galima išnuomoti – papildomos pajamos tik į naudą. Iš pradžių man ši idėja neatrodė bloga, juolab kad anyta gyveno visiškai viena.
Tačiau jau po mėnesio supratau, kokią didžiulę klaidą padariau. Mūsų šeimyninis gyvenimas virto tikru košmaru. Elena Petrovna – pensininkė, todėl beveik niekada neišeina iš namų. Ji kišasi į viską, ką tik darome, nuolat moko mus gyventi ir nė trupučio nekreipia dėmesio į mano pastabas.
Anyta yra tikra pedantė. Ji tiesiog apsėsta švaros ir tvarkos. Jei pastebi bent menkiausią dulkelę ar netvarkingai paliktą daiktą, kyla tikras skandalas. Aš stengdavausi nesikišti į šiuos konfliktus, bet atmosfera namuose kasdien darėsi vis labiau įtempta.
Vakar vakare grįžęs iš darbo pavakarieniavau ir palikau lėkštę kriauklėje. Ryte mane pažadino siaubingi riksmai – anyta rėkė, kad mes teršiame jos namus. Ji išvadino mane tinginiu, egoistu ir nevykėliu. Ji negalėjo suvokti, kaip jos duktė galėjo ištekėti už tokio veltėdžio.
Tą akimirką mano kantrybė trūko. Aš nebeištvėriau ir rėžiau tiesiai:
– Aš čia vienintelis dirbu! Išlaikau ne tik savo šeimą, bet ir jus! Ar jūs bent iš dėkingumo negalite už mane išplauti vienos lėkštės? Jūs sėdite namuose visą dieną, o aš ariau nuo ryto iki vakaro, kad visi būtumėte aprūpinti!
Anyta neteko žado. Į mūsų ginčą įsikišo žmona:
– Kam dabar tos dramos? Negi tau buvo taip sunku išplauti tą nelemtą lėkštę? – pasipiktino ji.
Akimirką sustingau iš nuostabos. Visada maniau, kad žmona palaiko mane, bet pasirodo – viskas priešingai. Aš dirbu be perstojo, viską stengiuosi išspręsti taikiai, bet vis tiek esu laikomas kaltu. Dirbu dviejuose darbuose, net naktimis imu papildomą veiklą, o dabar dar ir namų ruošos darbus turiu prisiimti? Per visą šį laiką nė karto neišgirdau padėkos, tik priekaištus ir kaltinimus…
Anyta nuolat man prikaišioja, kad mes gyvename jos namuose. Tačiau ji kažkodėl pamiršta, kad būtent aš apmoku visas komunalines sąskaitas, aprūpinu maistu, o ji pati dėl to nė kiek nesirūpina. Ar tikrai nevertas bent truputėlio pagarbos? Kaip rasti su ja bendrą kalbą?
